Viešpaties diena artėja

 Palaimintas, kas skaito bei klauso šios pranašystės žodžių ir laikosi, kas joje parašyta, nes laikas yra arti (Apr 1, 3).

  Jonas gavo paliepimą iš Viešpaties, kad surašytų Apreiškimą ir pasiųstų jį bažnyčioms – ne grožėjimuisi, bet skaitymui ir vykdymui, nes tai rimta žinia. Labai svarbu, kaip mes gyvename kasdienybėje. Ką ir kiek perskaitėme, išklausėme ir kaip vykdėme? Tai atsispindės mūsų ateityje. Taip norisi, kad nė vienas nebūtų pagrobtas šio pasaulio tuštybės ir būtų tikras krikščionis gyvendamas su Dievu – be religijos, be kaukės, kurių pilna šiame gyvenime. Apreiškimo knygoje Kristus atidengia kiekvienos bažnyčios gyvenimą, parodydamas realią jų padėtį Jo akyse: Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą [...]. Bet Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. [...] Aš esu Tas, kuris ištiria protus ir širdis; Aš atsilyginsiu jums kiekvienam pagal jūsų darbus (Apr 2, 2. 4. 23).

  Kai apleidžiama meilė, dažnai įslenka paviršutiniškumas, netikrumas, veidmainiškumas, neištikimybė, nenoras kažką daryti, kažko siekti. Tiesiog prasideda gyvenimas su kauke. Bet tai ne tos kaukės, kurios skirtos nuo viruso, siaučiančio pasaulyje, o veidmainystės, kuri slepia tikrąjį veidą, kaukės. Kaip dažnai žvelgdami į veidrodį žmonės mato savo kaukę, bet jos nenuima. Dievo žodis padeda matyti ne išorę, o vidų, iš kur ir kyla tikrasis gyvenimas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris žiūri į savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo į save ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo. Bet kas įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį vykdo, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas savo darbuose (Jok 1, 22–25).

DIEVO ŽODIS yra brangenybė, kuris tiek užrašytas, tiek ir išsakytas keičia mus ir veda į gyvenimo pažinimo gelmes. Pažinę Dievo širdį, užėjus negandoms išliekame sveiki dvasia ir protu, o kai puola nuodėmė su įvairiais pagundymais, išeiname nugalėtojais. Tik tai, kas tikra, išstovės ir atsilaikys.

 Todėl, šventieji broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, įsižiūrėkite į mūsų išpažinimo Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų, kuris buvo ištikimas Jį paskyrusiam, kaip ir Mozė visuose Jo namuose. Juk Jis yra pripažintas vertu didesnės šlovės už Mozę, kaip didesnės pagarbos vertas statytojas už namą. Mat kiekvienas namas kažkieno pastatytas, o viską pastatęs yra Dievas. Ir Mozė buvo ištikimas visuose Jo namuose kaip tarnas, kad paliudytų tai, kas ateity turėjo būti pasakyta (Žyd 3, 1–5).

Tiek Mozė, tiek Jėzus buvo ištikimi Dievui ir tam pašaukimui, kurį Jis jiems skyrė atlikti per žodį. Jų gyvenime viskas buvo tikra. Tai ištikimybės pavyzdžiai mus supančiame kaukėtų veidų ir širdžių pasaulyje. Jėzus tai matė tada, Jis pastebi tai ir šiandien: Jėzus pradėjo kalbėti pirmiausia savo mokiniams: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės!“ (Lk 12, 1). Veidmainystė, „dvasingumo kaukės“ skaudina ne tik Viešpaties širdį, bet ir mus supančius žmones. Neatsakingumas, apatija, egoizmas bei savanaudiškumas, pavydai ir nesutarimai – tai šių dienų realijos. To daug mūsų aplinkoje, mūsų kasdienybėje. Tad kaip svarbu ištirti save, pasverti savo mintis, siekius, tikslus, intencijas. Viešpats pasvers kiekvieną savo svarstyklėmis, tad gyvenkime taip, kad nebūtume rasti per lengvi (žr. Dan 5, 27).

Laikas arti. Kiekvienas nori būti palaimintas, tad skaitykime, klausykime ir gyvenkime Jo žodžio artume, vykdydami tai, kas užrašyta mums atlikti. Būkime ištikimi visada: kai mus mato ir kai nemato, būkime ištikimi, kai lengva ir kai sunku. Būkime ištikimi Gyvenimo žodžiui – ne teoriškai, bet praktiškai, nes laikas arti. Amen.

Bendrinti: