Viešpats brangina tarnystę darbo vietoje

Skaitydami Bibliją atrandame, kad darbą įsteigė Dievas. Pradžios knygos pirmame skyriuje septynis kartus paminėta, kad Viešpats Dievas darbavosi ir savo triūsą įvertino „gerai“ ar „labai gerai“. Per šešias dienas Dievas sutvėrė mus supantį pasaulį ir gėrėjosi savo atliktu darbu. Šeštąją dieną Visagalis Kūrėjas sutvėrė vyrą ir moterį. Viešpats darbavosi šešias dienas, o septintą dieną ilsėjosi. Dievo nustatytos tvarkos – dirbti šešias dienas, o septintąją dieną ilsėtis po darbų – turėtų laikytis ir Jo sukurti žmonės.

Adomą ir jo žmoną Viešpats Dievas apgyvendino Edeno sode. Kūrėjas troško, kad Adomas ir Ieva ne tik įdirbtų sodą ir jo vaisius naudotų savo poreikiams, bet ir saugotų, prižiūrėtų Edeno sodo teritoriją. Pirminis Viešpaties sumanymas buvo, kad darbas žmogui teiktų didžiulį džiaugsmą ir pasitenkinimą. Nesunku įsivaizduoti, su kokiu užsidegimu, energija bei kūrybingu polėkiu mūsų protėvis Adomas davė vardus žemės gyvūnams, padangių paukščiams ir kitiems gyviams.

Pirmiesiems žmonėms buvo prisakyta nevalgyti nuo gero ir blogo pažinimo medžio, tačiau Adomas ir Ieva nepakluso šiam Viešpaties nurodymui. Išvarydamas žmones iš Edeno, Kūrėjas sakė Adomui: Prakeikta bus žemė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą. Erškėčius ir usnis ji augins tau, ir tu valgysi lauko augalus. Valgysi prakaitu uždirbtą duoną (Pr 3, 17–19). Po žmonių nuopuolio žemė tapo prakeikta, bet tai jokiu būdu nereiškia, jog dirbant ir kuriant neįmanoma patirti džiaugsmo. Darbas buvo ir visą laiką lieka sritimi, per kurią pašlovinamas Gyvojo Dievo vardas. Apaštalas Paulius rašė: Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo šlovei (1 Kor 10, 31).

Kiekvienas darbas šioje žemėje yra geras. Dirbdami už savo triūsą gauname atlyginimą ir esame aprūpinami. Tačiau darbas gali turėti ir kitų tikslų. Dirbdami (ypač aptarnavimo, paslaugų sferoje) patarnaujame kitiems žmonėms, už darbą gautas atlyginimas mums suteikia galimybę sušelpti stokojančius (Ef 4, 28). Darbas pasitarnauja tam, kad realizuotume savo gabumus bei talentus, kad atsiskleistų tos dovanos, kuriomis mus apdovanojo Dangiškasis Tėvas. Apaštalas Paulius pabrėžia: Dievo dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami (Rom 11, 29). Besidarbuodami savo darbo vietoje mes tobuliname gebėjimus, kurie reikalingi mūsų pašaukimui įvykdyti. Labai gaila, bet neretai gausiai Viešpaties apdovanotiems žmonėms iškyla pavojus imti puikuotis prieš tuos, kurie tokių talentų ar kompetencijų neturi. Tačiau Paulius perspėja išdidžiuosius: Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojies, lyg nebūtum gavęs? (1 Kor 4, 7).

 Dievo žodis skelbia, jog Viešpats trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą (1 Tim 2, 4). Esame girdėję apie daugybę būdų, kaip aplinkiniai galėtų išgirsti Gerąją Naujieną. Vieni pamokslininkai ragina krikščionis Evangeliją skelbti gatvėje, kiti skatina artimiau bendrauti su kaimynais, giminėmis ar atsivesti pažįstamus į krikščioniškus renginius, tačiau retai užsimenama, kad kiekvienas iš mūsų turime nuostabią galimybę liudyti Kristų savo darbovietėje. Daugumą iš mūsų Dievas pašaukė dirbti pasaulietinį darbą ir nuoširdi mūsų tarnystė darbo vietoje gali puikiai pasitarnauti Visagalio planų įgyvendinimui. Pamąstykime: tikintieji ir netikintys, dirbdami toje pačioje darbovietėje, turi tą patį viršininką, išgyvena dėl tų pačių struktūrinių pokyčių, patiria panašų stresą, dalyvauja tuose pačiuose pokalbiuose ir apkalbose. Netikintys bendradarbiai gali vengti visų Evangelijos skelbimo formų, bet jie negali ignoruoti fakto, jog kasdien toje pačioje patalpoje jiems tenka dirbti su krikščionimis, kurie gyvena vedami Šventosios Dvasios.

Biblijoje randame nemažai pavyzdžių, kai Dievas savo planams įgyvendinti panaudodavo paprastus žmones. Išėjimo knygoje skaitome apie hebrajų pribuvėjas, kurios nevykdė Egipto faraono įsakymo ir nežudė kūdikių, nes bijojo Gyvojo Dievo. Dėl pribuvėjų paklusnumo Izraelio tauta gausėjo ir pasidarė labai galinga (Iš 1, 20).

Sirijos karaliaus kariuomenės vado Naamano žmonai patarnavo į nelaisvę paimta izraelitė mergaitė. Tačiau kai jos šeimininkas susirgo raupsais, tarnaitė nusprendė Naamanui papasakoti, kad Samarijoje gyvena pranašas, kuris gali jį pagydyti nuo šios baisios ligos. Kai siras Naamanas atkeliavo į Izraelio karalystę, pranašas Eliziejus per savo tarną Gehazį perdavė žinią, kad Sirijos kariuomenės vadas turėtų septynis kartus išsimaudyti Jordane. Naamanas supyko tai išgirdęs, bet savo tarnų įkalbėtas galiausiai paniro į Jordano upės vandenis. Įvyko stebuklas ir Naamanas buvo pagydytas nuo raupsų. Po antgamtinio Viešpaties prisilietimo Sirijos kariuomenės vadas pripažino: Dabar tikrai žinau, kad niekur kitur žemėje nėra Dievo, tik Izraelyje (2 Kar 5, 15).

Neįtikėtina ir Egipto iždo tvarkytojo gyvenimo istorija. Pradžios knygoje skaitome apie Jokūbo jaunėlį sūnų Juozapą, kurį broliai pardavė į vergiją. Egipte Juozapas patyrė daug vargų. Nekaltai apkaltintas bandymu išprievartauti Egipto faraono rūmų valdininko Potifaro žmoną, izraelitų jaunuolis buvo pasodintas į kalėjimą. Tik laimingo atsitiktinumo dėka, kai Egipto faraono žyniams ir išminčiams nepavyko išaiškinti faraono sapnų, Jokūbo sūnus buvo iškviestas iš kalėjimo. Už sapnų išaiškinimą bei išmintingus patarimus, kaip galima išvengti pražūtingų septynerių bado metų, Juozapas buvo paskirtas visos Egipto šalies valdytoju. Prasidėjus badui, Juozapas klestėjimo laikotarpiu sutaupytas maisto atsargas pardavinėjo egiptiečiams bei kitų kraštų gyventojams. Viešpats Dievas panaudojo Juozapą, kad išgelbėtų plačią jo tėvo Jokūbo giminę bei daugybę žmonių nuo bado. Juozapas, po daugelio metų broliams atskleisdamas savo tapatybę, sako: Dievas atsiuntė mane pirma jūsų, kad išsaugotų jūsų palikuonis ir išgelbėtų jūsų gyvybes dideliu išgelbėjimu. Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas. Jis mane padarė tėvu faraonui, visų jo namų tvarkytoju ir Egipto šalies valdytoju (Pr 45, 7–8).

Viešpats Jėzus mokė savo pasekėjus: Pjūtis tikrai didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį (Lk 10, 2–3). Brangieji skaitytojai, mano ir jūsų darbo vieta gali būti ta erdvė, kurioje Dangiškasis Tėvas nori mus naudoti. Daugelio iš mūsų darbo vietos yra Viešpaties laukai, prinokę pjūčiai. Galbūt tik nedidelė mūsų bendradarbių dalis taps tikinčiais ir ims tikėti maldos galia, bet verta pamėginti būti tuo tamsoje šviečiančiu žiburiu. Jėzus mokė: Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno. Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje (Mt 5, 14–16). Jeigu dėsime pastangas siekdami savo gyvenimu atspindėti Kristų, mūsų darbovietėse įsiviešpataus daugiau teisingumo, Viešpats per mus išlies daugiau užuojautos ir pagarbos, ir galbūt mūsų kolegos ims dėkoti Gyvajam Dievui už Jo suteiktą pagalbą.

Be abejo, tarnystė darbo vietoje pareikalaus nemažai laiko ir pastangų. Turime išmokti kitiems rodyti pagarbą, stengtis būti paslaugūs savo kolegoms ir keisti pokalbio temą, jei pastebime, kad aplinkiniai mūsų nuomonės ir patarimų nepriima. Galime daryti įtaką pasauliui tik tuomet, kai su visais gyvename taikoje ir esame draugiški, kai parodome savo bendradarbiams meilę ir ne tik iš mandagumo klausiame apie jų problemas. Apaštalas Jonas mokė: Mano vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa (1 Jn 3, 18).

 Esu dėkinga Viešpačiui, kad Jis po truputį naudoja mane darbovietėje ir kai kurie kolegos jau išdrįsta paprašyti už juos pasimelsti. Tikiu, kad Dangiškasis Tėvas darbo vietoje gali panaudoti ir kiekvieno iš Jūsų, jūsų gebėjimus ir kompetencijas. Tebūna išaukštintas Jo vardas ir mūsų darbo vietose.

 

Bendrinti: