Visokios paguodos Dievas

Pakalbėkime apie žodžio „paguoda“ prasmę. Paprastai paguoda yra suprantama kaip teigiama emocija, kuri padeda atsverti neigiamus jausmus sudėtingos situacijos metu. Šį terminą suprantame kaip paguodos, nuraminimo suteikimą sielvartaujančiam ar kenčiančiam žmogui, kuris išgyvena depresiją, skausmą ar netektį. Terminas „paguoda“ gali būti vartojamas kalbant apie guodžiamo asmens būseną. Žodį „paguoda“ geriau atskleidžia jo sinonimai: patogumas, balzamas, komfortas, prieglobstis, ramybė, priebėga, nusiraminimas, jaukumas, poilsis. Į kenčiančio ar pavargusio žmogaus sielą paguoda ateina skirtingais būdais. Pasivaikščioję miške, išgirdę čiurlenantį upeliuką ar patekę į malonią aplinka atsigauname ir išgyvename teigiamas emocijas: „O, kaip čia gera būti! Šioje stebuklingoje vietoje mano siela ir kūnas iškart atgijo. Jaučiuosi pailsėjęs.“ Turbūt ne vienas esame išgirdę padėką iš tikėjimo brolio ar sesers, kai vargų suspaustas tikintysis, sulaukęs paguodžiančių ir palaikančių žodžių, ištarė: „Mielas drauge, tavo žodžiai yra lyg balzamas mano širdžiai, jie mane sustiprino ir pakėlė.“

Žodį „paguoda“ randame ne vienoje Biblijos ištraukoje. Apaštalas Paulius Dievo bažnyčiai Korinte užrašė tokius žodžius: Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename mūsų sielvarte, kad mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kuria patys Dievo guodžiami. Kaip gausėja mumyse Kristaus kentėjimai, taip gausėja per Kristų ir mūsų paguoda. Jeigu patiriame sielvartą, tai jūsų paguodai ir išgelbėjimui, kuris padeda iškęsti tokius pačius kentėjimus, kokius mes kenčiame; o jeigu mes guodžiami, tai jūsų nusiraminimui ir išgelbėjimui. Ir mūsų viltis jumis tvirta, nes žinome, kad, būdami kentėjimų dalininkai, būsite ir paguodos dalininkai (2 Kor 1, 3–7). Šiose eilutė Dievo tarnas išsako savo padėką Viešpačiui Jėzui Kristui už jam suteiktą paguodą po patirtų sielvartų bei kančių. Pauliaus laiške Dievas parodomas kaip gailestingumo ir visokios paguodos Tėvas, nes tikroji paguoda ateina tik iš Jo. Apaštalas, iškęsdamas įvairias negandas, žinojo, kad dangiškasis Tėvas jo nepamiršo ir kad jis bus vėl paguostas bei sustiprintas. Apaštalas pabrėžia, kad Viešpaties paguoda nėra skirta tik išrinktiesiems – Dievo paguodą gali atrasti kiekvienas.  

Viešpaties paguodą patiriame kaip sustiprinimą, gautą per Dievo žodį, arba išgyvename kaip Šventosios Dvasios atgaivinantį prisilietimą. Prisimink žodį savo tarnui, kuriuo suteikei man viltį. Tai yra paguoda mano varge, nes Tavo žodis mane atgaivino (Ps 119, 49–50), – sako psalmininkas. Izaijo pranašystėje tikintysis yra drąsinamas ir guodžiamas tokiais žodžiais: Nebijok, nes Aš esu su tavimi; nepasiduok baimei, nes Aš esu tavo Dievas. Aš sustiprinsiu tave ir padėsiu tau, Aš palaikysiu tave savo teisumo dešine (Iz 41, 10). Išgyvenę paguodą iš Viešpaties, galime šią dovaną kaip palaikymą bei padrąsinimą perduoti kitiems.

Dievo vaikai neturėtų šalintis tikėjimo brolių bei sesių, kurie sunkiai serga ar patiria išmėginimus. Eikime aplankyti sergančiųjų, guoskime tuos, kurie yra netekę artimųjų, nes tai keičia žmonių širdis ir jų gyvenimus. Prieš daugelį metų vienas mano giminaitis dalinosi, kad, kai mirė jo motina, jį stipriai paguodė giminių, kaimynų, bendradarbių ir pažįstamų, atėjusių į šermenis, buvimas šalia. Istorijoje apie Jobą skaitome, kad Elifazas, Bildadas ir Cofaras po visų Jobo netekčių ir nelaimių atėjo gedėti su juo ir jį paguosti (Job 2, 11). Draugai septynias paras sėdėjo su tobulu ir teisiu vyru, bijančiu Dievo, nė žodžio nepratardami, nes matė, kad Jobo kančia labai didelė (Job 2, 13).  

Suteikdamas mums malonę būti paguostiems, Viešpats trokšta, kad būtume ne tik guodžiamieji, bet ir kitų Dievo vaikų guodėjai bei stiprintojai. Apaštalas rašo: Kaip gausėja mumyse Kristaus kentėjimai, taip gausėja per Kristų ir mūsų paguoda (2 Kor 1, 5). Paulius galėjo paguosti korintiečius, nes eidamas kentėjimų keliu pats buvo Viešpaties paguostas ir sustiprintas. Apaštalas savo gyvenimo pavyzdžiu liudija, kad nors tikintieji patiria didžius sielvartus, jie yra Dievo guodžiami ir stiprinami. Tų, kurie myli Viešpatį,  širdys po sunkių išbandymų ne kietėja, o prisipildo gerumu.

Dievo tarnas rašo apie mumyse gausėjančius Kristaus kentėjimus, bet turi omeny ne tuos kentėjimus, kuriuos Kristus prisiėmė ir atkentėjo kaip bausmę už mus, – Jėzaus kančia dėl mūsų išgelbėjimo bei išteisinimo yra unikali ir joks žmogus jos negalėtų pakartoti. Apaštalas kalba apie kentėjimus tikinčiųjų, kurie savo darbais ir pasišventimu įrodo, kad myli Kristų. Nors Viešpatį Jėzų sekė minios, iš tiesų ne visi Jį mylėjo ir ne visi mėgo Jėzaus skelbiamą mokymą. Fariziejai Jėzų iš Nazareto kritikavo, bandė „sugauti kalboje“, siekė Jį suimti ir nužudyti, nes Jėzus, vykdydamas dangiškojo Tėvo valią, buvo radikalus. Lygiai taip pat ir mus dėl tikėjimo Kristumi priešai gali persekioti, atmesti, nekęsti bei išduoti. Tokie ir panašūs išbandymai Antrojo laiško korintiečiams pirmajame skyriuje įvardijami kaip Kristaus kentėjimai.

Paulius mūsų aptariamose Rašto eilutėse vartoja žodį „išgelbėjimas“. Jis greičiausiai turi galvoje vidinę stiprybę, kurią krikščionys įgyja eidami išmėginimų keliu. Apaštalas buvo tas žmogus, kuris ir patirdamas didžiausią sielvartą gaudavo išgelbėjimą iš visų situacijų, nes nepavargo žvelgti į savo Viešpatį.

Apaštalas korintiečiams kalba apie Viešpaties paguodą, kuri įkvepia nebijoti sunkumų ir persekiojimų. Paulius taip pat akcentuoja, kad esame ne tik kentėjimų, bet ir Viešpaties paguodos dalininkai. Tokie ir būkime. Dovanokime vienas kitam meilę, paguodą ir sustiprinimą. Tegu mūsų bažnyčiose bus pašlovintas Viešpaties Jėzaus vardas.