Žodis „įsakymas" šiandieninėje demokratinėje, humaniškoje visuomenėje pamažu išstumiamas. Retai kur išgirsi įsakmų toną.
Žmonių bendravimas pagrįstas pasiūlymais, patarnavimais, paraginimais, o įsakmumas sunkiai toleruojamas. Ir mes, tikintieji, būdami šios visuomenės dalimi, imame vengti žodžio „įsakymas" - net ir Šventajame Rašte. Jame užrašytus įsakymus nejučia suvokiame kaip pasiūlymus ar paraginimus. Pastebiu, jog vyraujantis nuomonių pliuralizmas ne vieną „išlavino" ir „tebelavina" ieškoti kontrargumentų, išsisukinėjimų, pasiteisinimų, susidūrus su sau nepalankiais požiūriais. Neretai mes labiau linkę aptarinėti, vertinti Dievo įsakymus nei juos vykdyti. Panašiai kaip fariziejai savo tradicija Dievo įsakymus padarydavo negaliojančius (Mt 15, 6), taip ir mes gundomi nepaisyti Dievo įsakymų ir gyventi pagal savo supratimą. Tačiau įsakymas neturi alternatyvos - tiesiog privalu vykdyti tai, kas įsakoma. Nepaisant liberalios šio laiko pasaulėžiūros, Dievo žodis vis dėlto lieka nepakitęs: jame išsakyti Viešpaties įsakymai nesitaiko prie šio pasaulio tendencijų ir netampa tik pasiūlymais. Ne tik Senajame, bet ir Naujajame Testamente mums skamba įsakymai, į kuriuos turėtume įsiklausyti, nes tai įsakymai, o ne diskutuotini pasiūlymai. Jei Viešpats nesidrovi mums įsakyti ir tuo mus įpareigoti, vadinasi, taip mums bus geriausia. Todėl nevenkime Jo valios, bet siekime nusižeminti ir Jam paklusti.
Kokie yra Viešpaties įsakymai?
Pagrindiniai ir didžiausi Naujojo Testamento ir viso Šventojo Rašto įsakymai yra du:
„Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?" Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu. Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. Antrasis panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai" (Mt 22, 36-40). Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu (Mk 12, 31), - prideda Morkaus evangelija.
Visi kiti kada nors duoti Dievo įsakymai sutelpa į šiuos du įsakymus. Abu jie įsako mylėti Dievą ir savo artimą. Jie pasitarnauja tuo, kad paaiškina, pamoko, ką reiškia iš tiesų mylėti Dievą bei artimą, nes mes dažnai savaip interpretuojame meilę ir daugeliu atvejų ne taip, kaip Dievas.
Puiki iliustracija to, kaip kiti įsakymai paaiškina minėtus pagrindinius meilės Dievui ir artimui įsakymus, yra Dievo pirštu akmens plokštėje įrašyti dešimt Dievo įsakymų. Tai nei amžių, nei kultūros kaitos neišdildomi dieviški moralės standartai. Pirmi keturi įsakymai - „Neturėk kitų dievų", „nesidaryk jokio atvaizdo, jam nesilenk ir netarnauk", „neminėk Dievo vardo be reikalo" ir „švęsk sabatą" - mums nurodo, ką reiškia mylėti Dievą, paaiškina, į ką turėtume kreipti dėmesį, siekdami Jį mylėti taip, kaip Jis to nori. Kiti šeši - „gerbk savo tėvą ir motiną", „nežudyk", „nesvetimauk", „nevok", „neteisingai neliudyk prieš savo artimą", „negeisk savo artimo gero" - paaiškina, kaip turėtume suprasti meilės artimui įsakymą.
Yra ir daug kitų Dievo įsakymų, kad ir Naujajame Testamente, kurie papildo bei praplečia išvardytus dešimt. Pavyzdžiui, įsakymas „Nekeršykite!" (Rom 12, 19) telpa į įsakymo „Nežudyk!" sąvoką, o „Neapkalbinėkite!" (Jok 4,11) - į įsakymą „Neteisingai neliudyk!" Taip ir visi kiti Naujojo Testamento metu galiojantys įsakymai - jie būtinai atitiks vieną iš dešimties, o galiausiai vieną iš dviejų įsakymų - mylėti Dievą ir artimą.
Taigi Jėzus, apaštalas Paulius ir Jonas visus Rašto įsakymus reziumuoja būtent šiais dviem įsakymais:
Mylimieji, jei mūsų širdis mūsų nesmerkia, pasitikime Dievu ir gauname iš Jo, ko tik prašome, nes laikomės Jo įsakymų ir darome, kas Jam patinka. O štai Jo įsakymas: kad tikėtume Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vieni kitus, kaip Jo įsakyta. <...> Mes turime tokį Jo įsakymą: kas myli Dievą, turi mylėti ir savo brolį (1 Jn 3, 21-23; 4, 21).
Apaštalas Jonas nurodo, kokius įsakymus esame gavę iš Viešpaties. Jis nevardija ilgo sąrašo, o pamini tik du: tikėti Kristumi, tai reiškia visa širdimi Jį mylėti ir Jam atsiduoti, bei mylėti savo brolį. Ir apaštalas Paulius tvirtina tą patį:
Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus meilę vienas kitam, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą. Juk įsakymai: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, neteisingai neliudyk, negeisk" ir kiti yra sutraukti į šį posakį: „Mylėk savo artimą kaip save patį." Meilė nedaro blogo artimui. Todėl meilė - įstatymo išpildymas (Rom 13, 8-10). Pagrindinė apaštalo mintis tokia: meilė - įstatymo išpildymas. Vadinasi, visų Dievo įsakymų esmė - įsakymas mylėti.
Jo įsakymai nėra sunkūs (1 Jn 5, 3)
Išgirdę, kaip Jėzus komentuoja meilės artimui įsakymus „Nežudyk" (žr. Mt 5, 21-22) ir „Nesvetimauk" (žr. Mt 5, 27-28), nejučia susigūžiame, manydami: „Ar įmanoma nesupykti ant brolio ar geidulingai nepažvelgti į moterį?" Tačiau Viešpats neduotų įsakymų ir nereikalautų, kad jų laikytumės, jei tai būtų nepasiekiama. Senojo Testamento laikais jie buvo neįvykdomi, kad žmogus suvoktų savo prigimties sugedimą ir jo širdyje gimtų ilgesingas lūkestis savo Atpirkėjo, kuris išpildys šiuos Įstatymo reikalavimus.
Atėjęs Jėzus Kristus sakė: Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti (Mt 5, 17). Įstatymas ir Pranašai remiasi dviem didžiausiais įsakymais (žr. Mt 22, 40), tad Jėzus atėjo, kad mylėtų.
Mūsų Viešpats išpildė Įstatymą, parodė meilę iki galo (Jn 13, 1) ir dabar kviečia mus eiti Jo pėdomis: vykdyti Jo įsakymus, arba, kitaip sakant, mylėti: O kas juos [net mažiausius įsakymus] vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje (Mt 5, 19). Po šių žodžių einantis sakinys mums pasufleruoja, koks yra kelias, siekiant laikytis įsakymų: Taigi sakau jums: jeigu jūsų teisumas nepranoks Rašto žinovų ir fariziejų teisumo - neįeisite į dangaus karalystę (Mt 5, 20). Kadangi fariziejų teisumas rėmėsi jų pačių pastangomis vykdyti Dievo įsakymus, o žmogiškų pastangų, kaip žinia, nieku gyvu nepakanka, tai ir teisumas yra neįmanomas, o kartu ir dangaus karalystė nepasiekiama. Taigi jei norime turėti teisumą, pranokstantį fariziejų, jo nepasieksime bandydami laikytis įstatymų savo jėgomis. Teisumas, apie kurį kalba Jėzus, be abejo, yra tas, kuris įgyjamas dovanai iš malonės, be jokių darbų, per tikėjimą Viešpaties auka.
O kaip įsakymai? Įsakymų laikymasis, arba sugebėjimas mylėti, tampa įmanomas, kai Jėzus, kuris yra Meilė, apsigyvena mumyse. Dovanojęs teisumą, Jis skatina bei moko mus ir teisiai gyventi:
Apie brolišką meilę nebereikia jums rašyti, nes jūs patys esate Dievo išmokyti mylėti vienas kitą, ir jūs taip darote visiems broliams visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, daryti vis daugiau pažangos (1 Tes 4, 9-10).
Viskas būtų labai gražu, jei čia galėtume padėti tašką, ir kai kas jį padeda. Tačiau, mano įsitikinimu, gražiai atrodys tik popieriaus lape, bet ne gyvenimo praktikoje. Yra krikščionių, kurie apsigauna, manydami, jog patikėjus Jėzumi, Jo malonė juos visiškai pakeis, pašventins, išlaisvins, padarys panašius į Jį jiems sėdint sudėjus rankas. Yra žmonių, kurie sakosi neva norintys gyventi su Viešpačiu, tačiau dėl to nepajudina nė piršto. O pajudinti, ir ne vien pirštą, o visą savo esybę, tikrai reikia. Juk apaštalas Paulius ne Dievą, o brolius tesalonikiečius ragina daryti vis daugiau pažangos, nors jie mylėti Dievo yra išmokyti.
Akivaizdu, kad siekiant pažangos dalyvauja Dievo malonė, o žmogaus rūpestis jos siekti. Kaip darže, kuriuo nesirūpinama, veši piktžolės, taip ir žmogaus, kuris neįdeda pastangų, kad keistųsi, gyvenime bujoja kūniškumas. Dar neteko sutikti žmogaus, net tikinčiojo, kuris nesirūpintų savo gyvenimo morale, nesiektų pasilikti Viešpatyje, kad būtų panašus į Jį. Mes mylėsime, arba vykdysime įsakymus, tiek, kiek pasiliksime Jame, trokšime ir sieksime, kad Jis per mus gyventų, žeminsimės, pripažindami savo silpnumą, šauksimės ir nepailsdami maldausime, kad Jo malonė pamokytų mus mylėti.
Apaštalo Pauliaus pasakymai: „Nepriimkite Dievo malonės veltui", „Dievo malonė man neliko bergždžia" patvirtina, kad Jo malonė mūsų gyvenime neveiks savaime. Dalis atsakomybės vykdant įsakymus gula ant mūsų pečių. Jei viskas priklausytų tik nuo Viešpaties, kuris veikia mumyse, tuomet Dievas būtų neteisingas reikalaudamas iš mūsų gyvenimo apyskaitos, skirtingai įvertindamas ir skirtingai kiekvienam atlygindamas. Juk tuomet mes būtume niekuo dėti. Ir tokia žinia, žinoma, būtų kur kas mielesnė žmogaus prigimčiai.
Kai kurie raminasi: „Esu toks silpnas, toks bejėgis, kad pats niekaip negaliu mesti rūkyti, liautis išgėrinėjęs ir kitaip nuodėmiavęs. Jei Viešpats man kaip nors nepadės, tai nieko ir nebus." Tai jaudinančiai ir, atrodytų, teologiškai teisingai skambanti filosofija, tačiau, kaip žinia, Viešpaties ji nesujaudina, ir Jis nepadeda. Kodėl? Todėl, kad taip samprotaujantis žmogus neprisiima atsakomybės už savo gyvenimą, o užmeta ją Dievui, tarsi Jam išlaisvinimo reikėtų labiau nei pačiam žmogui, kuris išradingai pasiteisinęs toliau ramiai murkdosi malonumų upėje.
Viešpats nesiruošia nė vieno jėga ištraukti iš nuodėmių. Jis tai padarys tik tuomet, kai visa mūsų esybė šauks: „Trokštu! Viešpatie, padėk!" Kai širdis trokš šventumo, o lūpos šito maldaus, Viešpats tikrai padės. Kai įtikinsi Jį, jog labai to nori, Jis padės. Kai prisiimsi savąją atsakomybės dalį, pasikeitimai neužtruks, nes Viešpats ištikimas ir nešališkas. Jei kurio iš mūsų vaikas imtų samprotauti: „Koks aš beraštis! Nei skaityti, nei rašyti, nei skaičiuoti nemoku. Jei mokytoja manęs neišmokys, tai visiems laikams toks ir liksiu", - neabejoju, jog tuojau jam pasakytume, kad vien tik mokytojos žinių ir pastangų nepakaks, teks ir pačiam nemažai įdėti triūso, kad taptų raštingas. Tai kodėl dvasiniame gyvenime mums kartais taip nelengva pripažinti, jog mūsų Mokytojo teikiama malonė nelieka bergždžia, o būna veiksminga tuomet, kai Jo mokiniai prisiima jiems Mokytojo suteiktą atsakomybę?
Mūsų atsakomybė - savyje aptikus meilės Dievui ar artimui stoką, tuo nepasitenkinti, nesusitaikyti, bet nuoširdžiai verkti, išpažinti Dievui savo silpnumą, nepaliaujamai, kantriai ir ryžtingai šauktis Dievo pagalbos, kad Jo malonė įgalintų keistis. Jei krikščionis tikrai trokšta keistis, kad būtų panašesnis į Kristų, ilgainiui jis patirs, jog ten, kur nuolat klupdavo, dabar tvirtai stovi. Žiūrėk, ir pagundymas, kuris anuomet buvo neįveikiamas, dabar be vargo tapo atremiamas. Ir kas nuostabiausia - kad nenusidėtum, nereikia sukąsti dantų, sutelkti visų jėgų. Teisiai elgtis norėsis, bus gera ir net neįsivaizduosi, kaip anksčiau galėjai rinktis kitaip. Atrodo, jog ne pats, kažkas kitas už tave renkasi, pasijunti esąs tarsi naujas žmogus, savęs nebeatpažįsti. Tai Kristaus malonė atsivėrė žmoguje, jam pačiam jos trokštant. Dievo malonė įrašė dar vieną įsakymą širdies plokštėje, ir jis tapo neatskiriama tikinčiojo esybės dalimi. Nebereikia įsitempti, kad teisiai pasielgtum, tiesiog būni toks, koks esi. Kristus pakeitė tave. Tai Jis gyvena per tave. Taip veikia Dievo malonė ir taip mes keičiamės - vykdome įsakymus, bręstame meilėje.
Tai nelengvas procesas, jį taikliai apibūdino apaštalas Paulius: Mano vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus! (Gal 4, 19). Šį gimdymo skausmą išgyvename ne vykdydami mums neįveikiamus įsakymus, bet žemindamiesi prieš Dievą, sielodamiesi dėl dar vienos nesėkmės, siekdami tobulai Jam patikti, kantriai laukdami taip trokštamos laisvės. Kai kas pailsta ir liaujasi „gimdęs", tačiau drąsinu: nepailsk, juk didesnę kelio dalį jau nuėjai ir liko tik labai nedaug, dar valandėlė. O ją iškęsti verta: Gimdydama moteris būna sielvarto prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet kūdikiui gimus, ji skausmą užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė į pasaulį žmogus (Jn 16, 21). Mūsų širdyje užgimęs didesnis meilės saikas daro mus tiesiog laimingus, tad ar neverta kantriai siekti ir laukti Viešpaties stiprybės mūsų silpnume?
Dievo pažadas Jį mylintiems
Dievo vaikas, trokštantis keistis, vykdyti Viešpaties įsakymus, tuo patvirtina savo meilę Dievui: Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų (Jn 14, 15). Nes tai yra Dievo meilė Jo įsakymus vykdyti (1 Jn 5, 3). O mūsų Viešpats savo ruožtu duoda be galo brangų pažadą apsireikšti, atsiverti artimai bendrystei, draugystei su Jį mylinčiu žmogumi, žada išgirsti jo prašymo maldą bei ištiesti ranką jo palaiminimui:
Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu. <...> Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime (Jn 14, 21. 23). Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau (Jn 15, 14). Mylimieji, jei mūsų širdis mūsų nesmerkia, pasitikime Dievu ir gauname iš Jo, ko tik prašome, nes laikomės Jo įsakymų ir darome, kas Jam patinka (1 Jn 3, 21-22).
Mylinčiam Jį, Jėzus žada ir savo, ir Tėvo meilės atsaką. Ne tą meilę, kuria Jis myli nusidėjėlį, ir ne tokią, kuria myli teisųjį dėl jo tikėjimo, bet tą, kuria Jis myli Jį mylintį. Dievo meilė nusidėjėliui pastarajį pakenčia ir trokšta išgelbėti. Meilė teisiajam šį priima ir dovanoja amžinąjį gyvenimą, o meilė Jį mylinčiam atveria, leidžia pažinti slapčiausias Jo širdies kerteles. Ir Senajame, ir Naujajame Testamente teisieji, kuriems Dievas asmeniškai ir šlovingai apsireikšdavo ir jais pasitikėdavo, pasižymėdavo dievotu gyvenimo būdu. Ne kartą jie apibūdinami kaip teisūs ir tobuli žmonės ar kitais meilę ir paklusnumą Dievui nusakančiais epitetais.
Palaiminti, kurie vykdo Jo įsakymus, kad įgytų teisę į gyvenimo medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą (Apr 22, 14), - skamba viena iš paskutiniųjų Šventojo Rašto eilučių, pabrėžianti, kas bus svarbu ir vertinga, Viešpačiui sugrįžus. Laimingi bus tie, kurie šiandien dreba prieš Viešpaties žodį, įsižiūri ir įsiklauso, ką jis skelbia, kurie nesuglemba silpnume, bet uoliai siekia Viešpaties, kad būtų stiprūs Jo malone ir pajėgūs gyventi taip, kaip Jam patinka - mylint.
Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas" buvo spausdintas 2004 m. spalio 9 d. Nr. 19 (188)
_64x64_9de.jpg)
