Žiūrėkime

Skaitant pirmuosius Evangelijos pagal Joną sakinius, gali nustebinti iš pažiūros labai netikėtas minties šuolis. Autorius kalba apie Žodį, kuris buvo pas Dievą ir buvo Dievas. Viskas per Jį atsirado. Jame buvo gyvybė. Ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Apaštalas atveria visos kūrinijos pamatus, rašo apie neįsivaizduojamas praeities gelmes, žmonių gyvybės šaltinį bei gyvenimo prasmę. Ir staiga skaitytojo žvilgsnį jis nukreipia į konkretų asmenį, kurį iš Naujojo Testamento liudijimų mes žinome kaip Joną Krikštytoją. Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų apie šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis nebuvo šviesa, bet atėjo liudyti apie šviesą (Jn 1, 6–8).

 

Dievo liudytojas

Jonas Krikštytojas – Dievo siųstas liudytojas, kad visi per jį įtikėtų. Labai svarbus asmuo žmonijos istorijoje. Jis reikšmingas ne tik savo kartos žmonėms, bet ir mums. Jeigu taip nebūtų, jo neminėtų visi keturi evangelijų autoriai ir apaštalas Paulius, skelbdamas Evangeliją Pisidijos Antiochijoje. Koks buvo Jono Krikštytojo liudijimas?

Kitą dieną Jonas, matydamas pas jį ateinantį Jėzų, prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29).

Daugumai Lietuvos gyventojų tai gerai žinomas sakinys, daug kartų girdėtas Romos katalikų bažnyčioje mišių metu. Tačiau ar girdėdami šiuos žodžius pagalvojame, kodėl jaunas vyras vadinamas avinėliu? Kodėl būtent jis naikina pasaulio nuodėmę? Kokia ta pasaulio nuodėmė ir koks ryšys tarp Jėzaus iš Nazareto, pavadinto Dievo Avinėliu, pasaulio nuodėmės ir mūsų? Kodėl šiandien turėtume įsiklausyti į prieš du tūkstantmečius gyvenusio žmogaus liudijimą ir elgtis pagal jo nurodymą?

Čia pat skaitant gali kilti klausimas: „O koks nurodymas?“ Juk sakinyje „Štai Dievo Avinėlis...“ nėra jokio nurodymo. Tačiau pasigilinę aptiktume, kad, šį sakinį versdami iš graikų kalbos, galėtume išversti ir taip: „Žiūrėkite – Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“ Taigi Jono Krikštytojo liudijimas ne tik atkreipia mūsų dėmesį, bet ir ragina dėmesingai įsižiūrėti.

Aišku, į ką turėjo žiūrėti žmonės, kuriems anuomet kalbėjo Jonas Krikštytojas, – į ateinantį jauną vyrą – Jėzų iš Nazareto. O į ką žiūrėti mums? Ar į duonos paplotėlį kunigo rankose, į bažnytinį paveikslą, į bažnyčios tarnus ar vieniems į kitus? Ką turėtume pamatyti, sutelkę savo dėmesį?

Vieta ir laikmetis

Bandydami ieškoti atsakymo į iškeltus klausimus ir visų pirma į klausimą, kodėl jaunas vyras vadinamas avinėliu, visų pirma trumpai pažvelkime į vietą bei laikmetį, kai tai buvo pasakyta.

Pirmojo amžiaus Izraelis – tauta, kurioje iš kartos į kartą perduodavo pasakojimą, kaip Visagalis Dievas išvadavo iš vergijos jų protėvius. Šis pasakojimas leidžia aiškiau suprasti žinią, kurią Jonas Krikštytojas skelbė žodžiais „Dievo Avinėlis“.

Izraelitai vergavo Egipto karalystėje. Egiptiečiai juos engė. Jiems darėsi nepakeliamai sunku. Izraelitai ėmė šauktis savo tėvų Dievo. Į jų dejones buvo atsiliepta. Dievas išsirinko vieną iš jų – žmogų, vardu Mozė, ir jam vadovaujant išvedė izraelitus iš vergystės. Egipto karalius – faraonas ne iš karto sutiko išleisti vergų tautą. Dievas turėjo per Mozę padaryti daugybę ženklų, ištikdamas Egiptą įvairiomis bausmėmis. Paskutinė bausmė buvo pati baisiausia – vieną naktį Egipto žemėje turėjo mirti visi pirmagimiai – teisingas nuosprendis už žmonių nuodėmes. Bausmė būtų neaplenkusi ir izraelitų, jeigu jie pagal Dievo nurodymą nebūtų savo namų durų staktų patepę avinėlio krauju – tai turėjo būti ženklas, kad už jų nuodėmes jau atiduota gyvybė. Dievas nėra šališkas.

Vėliau, jau išvesti iš vergystės ir įėję į Dievo jiems pažadėtą žemę, izraelitai šventykloje turėjo aukoti avis, ožius ir jaučius už savo nuodėmes. Tai jie darė pagal Dievo nurodymą, kaip laikiną apeigą, nes gyvulių kraujas negali panaikinti žmonių nuodėmių ir tobulai sutaikyti juos su Dievu.

Tarsi ir aišku. Dievas šimtmečius mokė Izraelio tautą labai skaudžios tiesos – žmonės peržengė dieviškos gyvenimo tvarkos ribas ir turi už tai atsakyti. Jis tai darė pasitelkdamas vaizdines priemones. Kad tauta galėtų gyventi laiminama teisingo Dievo ir nusikaltę žmonės už savo nuodėmes nesusilauktų mirties bausmės, jų vietoje turėjo būti pralietas gyvulių kraujas. Tai buvo tik iliustracija, tikrovės atspindys. Tikram sutaikymui reikėjo nepalyginamai didesnės aukos – nenusikaltusio žmogaus, laisva valia prisiimančio nusikaltėliams skirtą bausmę.

Šių dienų žmonėms tokio teisingumo reikalaujantis Dievas atrodo kraugeriškas, brutalus ir žiaurus, nes skaudi tiesa, kurios taip ilgai buvo mokomi izraelitai, dėl dvasinio apakimo daugeliui lieka nesuprantama. Mūsų Kūrėjas – Šventojo Rašto Dievas nėra žiaurus. Tai mes apakę, kai sėdamės į Jo vietą ir patys nustatinėjame teisingumo ribas, save teisindami, o kitus smerkdami. Galvojame ir sakome, kad Kūrėjo teisingumas žiaurus – akis už akį, dantis už dantį, gyvybė už gyvybę, tačiau tam, kuris mums išmušė dantį, esame pasiruošę išmušti visus ir negalvojame, kad tai neteisinga, – juk jis pirmas pradėjo... Juokiamės iš Dievo konfliktų sprendimo būdo – jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Taip besielgiančius laikome kvailiais. Manome žinantys, koks turi būti teisingumas ir kaip spręsti tarpusavio konfliktus. Nežiūrime į Dievo Avinėlį ir nesuprantame, kam Jis mums reikalingas.

Taip atsitinka ne tik su netikinčiais. Kristaus laikų izraelitai laikė save tikinčiais, bet neskyrė Jono Krikštytojo liudijimui reikiamo dėmesio. Jėzus tai kalbėjo judaizmą išpažįstantiems amžininkams: Jonas buvo degantis ir šviečiantis žiburys, tačiau jūs panorėjote tik valandėlę jo šviesa pasidžiaugti (Jn 5, 35). Ambicingiems izraelitams nepatiko pats avinėlio vaizdinys. Jie tikėjo, kad patys, laikydamiesi Šventojo Rašto nurodymų, gali būti priimtini ir tinkami Dievui. Jie laukė karaliaus, kuris juos pagirs, o nusidėjėlius nubaus. Negi Dievo siųstas Izraelio karalius gali būti romus ir nuolankus, mylėti savo priešus ir užgaunantiems Jį per vieną skruostą atsukti kitą? Kodėl Jis bendrauja su nusidėjėliais? Negi Jis gali aukoti save kaip auką už žmonių nuodėmes? Kam to reikia? Jau yra Dievo nurodytos aukos už nuodėmes. Galvodami, kad žino Dievo nustatytą šventyklos liturgiją, bet nesuprasdami, kad tai tik būsimos tikrovės atspindžiai, jie paniekino Jono liudijimą, palaikė jį keistu ir nereikšmingu.

Šiais laikais mes, tikintieji, galime labai lengvai pakartoti pirmojo amžiaus žmonių klaidą ir neskirti dėmesio Krikštytojo liudijimui, manydami, kad jau žinome ir suprantame jo žodžių prasmę. Atrodo, mums aišku, kad žodis „avinėlis“ reiškia auką už nuodėmę, bet toks „aiškus žinojimas“ mūsų nesukrečia iki širdies gelmių. Nesuvokiame ir neįsisąmoniname, kad Dievo Avinėlis yra vienintelis tikras kritimo pasekmių sprendimas tiek visai žmonijai, tiek mums asmeniškai.

Baisiausia blogybė

Pasaulio nuodėmė – baisiausia blogybė. Visos žmonijos nelaimės yra jos apraiškos. Pirmieji žmonės, kuriems Dievas suteikė valdžią žemėje, patikėjo melu, valgė uždraustą vaisių ir nusisuko nuo Kūrėjo. Protėviai į savo širdis įsileido pražūtingas idėjas – paklusdami Dievui nebūsime laimingi, be to, mes patys, be Dievo, galime spręsti, kas yra gera, o kas bloga.

Kai tave mylintis ir niekada tau nemelavęs asmuo ragina ko nors nevalgyti, teisinga būtų nuoširdžiai paklusti. Negi pirmą kartą sutikto nepažįstamojo kalbėjimas tau kels didesnį pasitikėjimą už niekada nemeluojančio, tave gerbiančio tiesiakalbio asmens, su kuriuo bendrauji kiekvieną dieną, pasakytus žodžius?

Tačiau mūsų protėviai pasidavė pagundai ir, tikėdamiesi patys tapti dievais, jiems suteiktą valdžią perdavė kritusiam angelui, kuriuo taip patikliai patikėjo. Pasaulis tapo pavojinga vieta. Nepasitikėjimas Dievu nutraukė amžino gyvenimo jungtį. Amžinasis gyvenimas – pažinti Kūrėją ir Jo siųstąjį Kristų. O kaip pažinti Tą, kuriuo nebepasitiki, kurį laikai savanaudžiu klastūnu?

Šis melas užnuodijo visą žmonijos medį. Jau gimdami į šį pasaulį paveldime išdidumą ir nepasitikėjimą Dievu. Gyvename pasaulyje, kuris yra Piktojo pavergtas, ir, nesuprasdami, kaip tai atsitiko, dėl visų nelaimių kaltiname Kūrėją. Amžinojo gyvenimo ryšys nutrūko, ir be nekalto asmens pasiaukojimo jo neįmanoma atstatyti.

Jonas Krikštytojas, Jėzų Kristų palygindamas su avinėliu, atkreipia mūsų dėmesį ne vien į Jo pasiaukojimą, bet ir į romumą bei nuolankumą. Būtent šie Kristaus būdo bruožai yra esminiai, naikinant pasaulio nuodėmę. Jis „nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos“. Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai (1 Pt 2, 22–23).  

Dievo Avinėlis

Jėzus galėjo būti Dievo Avinėlis, nes ryšys tarp Jo ir dangiškojo Tėvo niekada nebuvo nepasitikėjimo nutrauktas. Jis, gyvendamas žemėje, visa širdimi mylėjo dangiškąjį Tėvą, Juo visiškai pasitikėjo ir nuoširdžiai Jam pakluso. Teisus žmogus. Visa, ką Jis darė, įkvėpta meilės Dievui ir žmonėms. Jis, niekada nenusikaltęs, vienintelis turėjo galią prisiimti mūsų kaltes, gėdą bei bausmę, įvykdydamas teisingumą sutaikyti mus su Kūrėju ir mūsų širdyse atstatyti nuodėmės sugriautą pasitikėjimą Dievu. Tik pati didžiausia meilės apraišk –  teisaus žmogaus gyvybę atiduodantis pasiaukojimas – gali išrauti nepasitikėjimo šaknį iš mūsų širdžių. Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi mirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai (Rom 5, 6–8).

Neįsižiūrėdami į Jį, neįveiksime pasaulio nuodėmės. O kaip įsižiūrėti? Ko reikia, kad matytume?

Į šį klausimą mums atsako pats Jėzus, kalbėdamas netikintiems savo amžininkams, – Jį įtikėjusiems žydams ir savo mokiniams: Raštai liudija apie mane (Jn 5, 39).

Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 31–32).

Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius. Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus (Jn 14, 16–18).

Kai ateis Guodėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – Jis liudys apie mane (Jn 15, 26).

Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą. Ji nekalbės iš savęs, bet kalbės, ką išgirs, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs (Jn 16, 13–14).

Šventasis Raštas ir Dievo Dvasia įgalina mus pamatyti Dievo Avinėlį ir įsižiūrėti į Tą, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Patys, be Rašto liudijimų ir Šventosios Dvasios pagalbos, niekada nesugebėsime Jo matyti.