Pirmojo amžiaus Jeruzalėje vyko Palapinių šventė. Pagal Dievo nurodymą, užrašytą Senajame Testamente, izraelitai kiekvienais metais baigiantis vasarai savaitę turėjo gyventi palapinėse, pastatytose iš medžių šakų, kad prisimintų, kaip jų protėviai, išvesti iš Egipto vergijos, eidami per dykumą į Pažadėtąją žemę, gyveno palapinėse. (Skaityti daugiau...)

Skaitydami Šventąjį Raštą turėtume daugybę kartų labai nustebti. Kaip pavyzdį pateiksiu vienos psalmės žodžius: Viešpatie, Tavo visi kūriniai girs Tave ir Tavo šventieji laimins Tave! Jie kalbės apie Tavo karalystės šlovę, garsins Tavo galybę, kad žmonės suprastų Tavo galingus darbus ir Tavo karalystės šlovingą didingumą. Tavo karalystė amžina ir Tavo valdžia lieka per amžius (145 psalmės 10–13 eilutės). (Skaityti daugiau...)

Labai seniai Dievo pranašas užrašė keistus žodžius: Kokios gražios kalnuose kojos to, kuris atneša gerą žinią ir skelbia ramybę… (Izaijo pranašystės 52 skyriaus 7 eilutė). Tai buvo pranašiška žinia viltį praradusiai Izraelio tautai, jog ateis diena, kai per Izraelio kalnus eis žmonės, skelbiantys ateinančią Dievo karalystę. (Skaityti daugiau...)

Kažkada žmonijos istorijos pradžioje pirmieji žmonės, mūsų protėviai, kuriuos Dievas sukūrė pagal savo atvaizdą ir pavidalą, panoro paskubinti savo brendimo kelią ir patys, atsiskyrę nuo savo Kūrėjo, tapti kaip dievai. Jie patikėjo jiems sakomu gundytojo melu: „greitai ir lengvai jūs patys būsite kaip dievai ir savarankiškai spręsite, kas yra gera, o kas bloga. (Skaityti daugiau...)

Evangelijoje pagal Joną papasakotas Jėzaus ir jo brolių pokalbis. Daugeliui iš mūsų gali kilti klausimas, ar Jonas rašo apie Jėzaus brolius, ar apie pusbrolius. Kad ir kaip galvotume šiuo klausimu, evangelistas Jonas rašo, jog artėjant vienai iš kasmečių švenčių Jėzaus broliai ragino jį keliauti iš Galilėjos į Jeruzalę, kad daugiau žmonių pamatytų jo daromus darbus ir jis taptų populiaresnis. (Skaityti daugiau...)

Psalmėje, kuri sukurta tolimoje praeityje ir priskiriama karaliui Dovydui, išsakyta patirtis yra aktuali žmonėms tiek anuomet, tiek ir šiandien:
Kantriai laukiau Viešpaties, Jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą. Jis ištraukė mane iš baisios duobės, iš klampaus purvo ir pastatė ant uolos mano kojas, sutvirtino mano žingsnius. Jis įdėjo į mano lūpas naują giesmę – gyrių mūsų Dievui. Daugelis tai matys, bijosis ir pasitikės Viešpačiu. Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, nesikreipia į išdidžiuosius ir neina melo keliais (40 psalmės 1–4 eilutės).
(Skaityti daugiau...)

Pirmasis amžius. Į Romą atvedamas kalinys izraelitas, vardu Paulius, kuris šaukėsi imperatoriaus teismo, kad nepatektų į savo tautiečių rankas ir nebūtų jų nužudytas. Jis buvo persekiojamas ne dėl mirties bausmės verto nusikaltimo. (Skaityti daugiau...)

Turbūt kiekvienas, skaitydamas Šventojo Rašto pasakojimus apie tai, kaip Dievas girdimai kalbėjo žmonėms, bandė įsivaizduoti Jo balsą. Skaitydami tas istorijas ar matydami jų ekranizacijas, mes vienaip ar kitaip apie jas galvojame, tačiau tokius pamąstymus galėtume palyginti su saulės audrų vaizdais kompiuterio ekrane. (Skaityti daugiau...)

Skaitant psalmes, stebina, kaip giliai užrašiusieji tas giesmes pažino Kūrėją. Kristus dar nebuvo atėjęs. Senojo Testamento kunigai aukojo gyvulių aukas už žmonių nuodėmes. Tačiau matydami tik ateities šešėlius – per Mozę Kūrėjo duotus nurodymus už nuodėmes aukoti gyvulius, psalmių autoriai buvo atviri žodžiams, Dievo pasakytiems Mozei, kuriuos kartojo giedodami: Gailestingas ir maloningas yra Viešpats, lėtas pykti ir turtingas gailestingumo (103 psalmės 8 eilutė). (Skaityti daugiau...)

Daugelis tikinčiųjų yra girdėję trumpą psalmę, užrašytą beveik prieš tris tūkstantmečius. Psalmės autorius, Izraelio karalius Dovydas, ją pradeda žodžiais: Viešpats yra mano ganytojas ... (23 psalmės 1 eilutė). (Skaityti daugiau...)