Visi norime geros valdžios, tik skirtingai suprantame tą gerumą. Turbūt norėtume patys būti aukščiausia valdžia ir daryti tai, kas mums atrodo teisinga. Tačiau ar sugebėtume gyventi tik valdydami ir nebūdami niekam pavaldūs? Kai nėra aukštesnės valdžios, kuriai sutinkame paklusti, nelieka ir bendro gyvenimo. Žmonės, kurie niekam nėra pavaldūs, negali kartu gyventi. (Skaityti toliau...)

Rinkimai. Šiomis dienomis iš kandidatų į Seimą girdime daug visokių pažadų. Bandome suprasti, kurie iš kandidatų nors iš dalies vykdys tai, ką pažadėjo. Dalinti pažadus ir po to jų nevykdyti – bendražmogiška liga. Manau, jog kiekvienas esame žadėję tai, ko neįvykdėme, ar net rimtai negalvojome vykdyti. Kai susimąstau apie tokius pažadus, darosi nejauku – juk už tuščius žodžius teks atsakyti. (Skaityti toliau...)

Maždaug prieš dvidešimt penkerius metus vidutinio amžiaus moteris po to, kai ją aplankė dukterėčios, susapnavo jos pasaulėžiūrą pakeitusį sapną. Dukterėčių vizitas ją labai suerzino. Mergičkos įkliuvo į kažkokią „Tikėjimo žodžio“ sektą ir užsidegusios kalbėjo apie tikėjimą Jėzumi Kristumi. Teta pasipiktino giminaičių kalbomis. (Skaityti toliau...)

Kodėl Jėzus iš Nazareto pavadino save duona, teikiančia pasauliui gyvybę?
Viskas prasidėjo labai netikėtai. Jėzus su mokiniais nuvyko į dykvietę. Juos atlydėjo gausi minia, nes žmonės matė pagydomus ligonius.
Jėzui pagailo žmonių, ir Jis pamaitino penkiatūkstantinę minią vieno berniuko pietumis – penkiomis miežinės duonos bandelėmis ir dviem žuvelėm. (Skaityti toliau...)

Koks žmogus yra šventas, ir kas jį tokiu padaro? Galvojant apie šventuosius kyla daug klausimų. Kokiu būdu pirmajame amžiuje gyvenęs aršus krikščionių persekiotojas Saulius iš Tarso, piktžodžiautojas ir akiplėša, virto šventuoju Pauliumi? Kodėl jis savo laiškuose tikinčiuosius vadina šventaisiais? Ar būti šventais yra išskirtinių žmonių privilegija ar įpareigojimas visiems tikintiesiems? (Skaityti toliau...)

Nemažai daliai žmonių susidaro įspūdis, kad Jėzus Kristus ir jo apaštalai siekė, jog žmonės taptų religingi moralės sergėtojai. Tokį įspūdį sukuria daugelis „uolių“ krikščionių, garsiai išsakančių savo pasipiktinimą kitaip gyvenančiais. Esu įsitikinęs, jog tai klaidingas įspūdis. (Skaityti daugiau...)

Keistas dalykas ta Dangaus karalystė. Jėzus iš Nazareto ją lygina su sėjamais javais, duonos raugu, mažiausia sėkla, išaugančia į didžiausią augalą, tinklu, kuriuo sugaunamos žuvys, lobiu, paslėptu lauke ir brangiu perlu. Vieni į ją įeis kaip į namus, o kiti liks už durų. Kai kuriuos, net įėjusius, išvarys lauk. Vieni, viską dėl jos praradę, labai džiaugsis, kiti, savo gerą pasilaikę sau, grieš dantimis. Visi Jėzaus sakyti palyginimai kalbėjo apie reiškinius ir daiktus iš kasdienės žmonių buities, kurie buvo tos karalystės atšvaitai. (Skaityti toliau...)

Šiandien mes juos visus, išskyrus vieną, vadiname šventaisiais. Jų vardais vadinami maldos namai, tikinčiųjų bendruomenės, miestai. Apie juos pasakojama daugybė būtų ir nebūtų istorijų. O vieno vardu pavadintas sostas, kuriame sėdi daugybės milijonų žmonių vadovas.
Dvylika jaunų vyrų. Dauguma iš jų – paprasti žvejai, dievoti žmonės. (Skaityti toliau...)

Kiekvienos tautos ir žmogaus gyvenime būna ypatingi laikai. Juos Šventasis Raštas vadina aplankymo metu. Ir mūsų tautos istorijoje jų buvo ne vienas. Apie daugumą iš jų gali papasakoti tik istorikai – tie mūsų praeities epizodai jau nugrimzdo užmarštin. Tačiau dar nepamirštas nepriklausomybės atkūrimo laikas, kai didžioji tautos dalis išgyveno didingą pakylėjimą ir atrodė, jog štai tokie mes būsime visada – drąsūs ir vieningi. (Skaityti toliau...)

Žmonės dažnai klausia, kodėl Dievas, jeigu Jis yra, leidžia vykti įvairiausioms baisenybėms: vaikai serga nepagydomomis ligomis, vieni smurtauja, kiti dėl to kenčia, turintys valdžią savivaliauja, vyksta karai ir stichinės nelaimės. Negi Visagaliui ne gėda pakęsti tokią netvarką savo sukurtame pasaulyje?
O nuo kurio kampo pradėti daryti tvarką ir naikinti blogį? (Skaityti toliau...)