Ar gyventi laikantis nustatytos tvarkos, ar vadovautis vidiniais troškimais, nesidairant į aplinkinius? Kuo turėčiau vadovautis elgdamasis? Turbūt dauguma sutiks, kad taisyklė – nedaryti kitiems to, ko nenori, jog tau darytų, ir elgtis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi – geriausiai nustato mūsų laisvės ribas. Bet pabandai taip gyventi ir savyje aptinki bendražmogišką polinkį – naudoti skirtingus matus. (Skaityti toliau...)

Vargu, ar šiame pasaulyje įmanoma sutikti visiškai teisingą teisėją. Esu tvirtai įsitikinęs – neįmanoma. Net patys nešališkiausi žmonės yra riboti. Jų sprendimus nulemia daugybė sąlygų. Visada yra galimybė ko nors nepastebėti ar ką neteisingai suprasti. Nė vieno žmogaus nėra tobulo. (Skaityti daugiau...)

Šventasis Raštas – sena knyga, pilna stebinančių istorijų. Ar tikrai?
Negi neturėtume nustebti, skaitydami pasakojimą apie žmogų, kuris niekino visus kitataučius, buvo įsitikinęs, jog yra neišmatuojamai už juos pranašesnis, tačiau staiga visiškai pasikeitė ir sutiko net būti nužudytas, kovodamas, kad kitataučiai išgirstų viltį teikiančią žinią. (Skaityti daugiau....)

Turbūt kiekviena tauta save palygina su kokiu nors medžiu. Mes, lietuviai, dažniausiai save lyginame su ąžuolu. Apaštalas Paulius, rašydamas Romos miesto krikščionims, Izraelio tautą pavadina tauriuoju (arba šių dienų kalba kalbant – kultūriniu), o visas kitas tautas – laukiniu alyvmedžiu. Galima įsižeisti. Tačiau ar verta? (Skaityti toliau)

Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę (Evangelijos pagal Luką 18 skyriaus 25 eilutė).
Maždaug prieš du tūkstantmečius tai pasakė Jėzus iš Nazareto. Į jį kreipėsi jaunas valdininkas, pavadindamas Jėzų geruoju mokytoju ir paklausdamas, ką turėtų daryti, kad paveldėtų amžinąjį gyvenimą? (Skaityti toliau)

Leiskimės į kelionę laiku. Pirmojo amžiaus pradžia. Stovime ant Alyvų kalno, nuo kurio atsiveria viso Jeruzalės miesto panorama. Tiesiai prieš mūsų akis – puošniai atnaujinta Aukščiausiojo Dievo Jahvės šventykla. Šventyklos kiemai ir pati šventykla kaip ant delno. Į vidinius kiemus bei šventyklą galėtume užeiti nebent tapę nematomi. Pamaldiems kitataučiams, ne izraelitams, leidžiama įeiti į pagonių kiemą – didelę aikštę šalia judėjams atskirtų kiemų. (Skaityti toliau)

Šiandien žodis „siena“ mums turi daugybę reikšmių. Yra matomos ir nematomos sienos. Nėra namų be sienų. Namo ar kambario sienos nesukelia blogų asociacijų, nebent tai būtų įkalinimo įstaiga. Sienos suteikia saugumo. Tačiau jeigu mus vieną nuo kito skiria aklina siena, neturime galimybės susitikti, bendrauti, pažinti vienas kitą. (Skaityti toliau)

Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę (Evangelijos pagal Luką 19 skyriaus
10 eilutė). Šiuos žodžius prieš du tūkstantmečius pasakė Jėzus iš Nazareto, kai amžininkai juo
piktinosi ir murmėjo prieš jį, nes matė jį apsistojant visuomenei nepriimtino žmogaus namuose.
Daug Jėzaus tautiečių, pirmojo amžiaus izraelitų, klausydavosi jo pamokslų, ateidavo pagyti,
svarstydavo ir vertindavo jo pasisakymus, tačiau negalvojo, kad yra pražuvę. (Skaityti toliau)

Šiandien apie savo kilmę turime daugybę pasakojimų. Vieni iš praeities mus pasiekė mitų bei legendų, kiti mokslinių teorijų ir hipotezių pavidalu.
Tačiau vienas iš jų išsiskiria ypatinga pradžia. Tai Šventojo Rašto pasakojimas. Jis buvo perduodamas iš kartos į kartą atminties saugotojų, kad į pasaulį gimstantys žmonės nepamestų savo tapatybės. (Skaityti toliau)

Tikėjimas yra pamatas, ant kurio stovi visas žmogaus gyvenimas. Mes remiamės į tai, kuo pasitikime ir tikime. Jei mūsų tėvai ir mokytojai atskleidžia neiškraipytą tikrovės paveikslą, tiesa tampa gyvenimo pamatu, o jei sąmoningai ar nesąmoningai tą paveikslą iškraipo, ir mes juo patikime, remiamės melu (skaityti daugiau).