Šventajame Rašte perskaičiau užgaulius žodžius, skaudžiai žeidžiančius žmogišką savimeilę: Kiekvienas kūnas – tartum žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra (Apaštalo Petro Pirmojo laiško pirmo skyriaus 24 eilutė). Negi visos šiandienos įžymybės, visi iškilūs žmonės – tarsi žolyno žiedas? Žmonės stengiasi, siekia, giriasi bei puikuojasi vieni prieš kitus, ir nieko neliks? (Skaityti toliau)

Tikiuosi, kad beveik kiekvienam suaugusiam Lietuvos gyventojui teko girdėti Apaštališkąjį tikėjimo išpažinimą, prasidedantį sakiniu: „Tikiu Dievą Tėvą Visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją.“
Kodėl būtent tėvas? Gal tai per amžius susiklosčiusio šeimos gyvenimo atspindys? Daugelis tikriausiai pasakytų: Dievas Tėvas – tai vyrų dominavimo ženklas. (Skaityti toliau)

Ką mums sako ir kokias mintis sukelia žodžiai „Šventoji Dvasia“?
Susipažinusiam su Naujuoju Testamentu ir krikščioniška tradicija mintyse iškyla daug vaizdinių, kurie vienaip ar kitaip kalba apie Šventąją Dvasią – vėjas, ugnis, vanduo, balandis, Dievo galybė, Guodėjas, Užtarėjas, Tiesos Dvasia.

Paprasčiausia sutikti su evangelistu Luku ir patikėti jo užrašytu liudijimu. Jėzus Kristus prisikėlęs iš mirusiųjų buvo paimtas į dangų.
Tačiau paprastas pasitikėjimas ne visiems tinka. Daug kas pasakys, jog tai nerimta, tai pasakojimas naiviems žmonėms, graži legenda, kuri tarsi viską paaiškina, bet iš tiesų skirta lengvatikiams suvilioti.

Ar sunku suprasti Šventąjį Raštą? Į šį klausimą galima išgirsti įvairių atsakymų. Vieni sakys, kad paprasta, kiti – kad neįmanoma. O kaip yra iš tikrųjų? Kas turi Šventojo Rašto supratimo raktą ir kas gali jį duoti? (Skaityti daugiau...)
Naujajame Testamente skaitome, kad tą dieną, kai Jėzus Kristus prisikėlė iš mirusiųjų, artimiausi Jo mokiniai, bijodami savo tautiečių, buvo užsidarę namuose,

Kur yra ramybės šaltinis? Jis turėtų būti žmonių širdyse. Juk gyvybei ir ramybei derėtų būti giminingais žodžiais. Negi akmenyse daugiau ramybės negu gyvoje gamtoje, o samanose, medžiuose, gyvūnuose – daugiau negu mąstančiame žmoguje? Negali būti, kad ramybė, kurios trokštame ir ieškome, būtų mineralų karalystės gyventoja.

Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! (Evangelijos pagal Joną 1 skyriaus 29 eilutė). Šiuos žodžius pirmą kartą pasaulyje maždaug prieš du tūkstančius metų pasakė vienas trisdešimtmetis vyras, pamatęs ateinantį kitą jo amžiaus žmogų.
Kodėl jaunas vyras vadinamas avinėliu? Ir kodėl būtent avinėlis naikina pasaulio nuodėmę?

Tenka pasirinkti, kaip elgtis su žinia apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš mirusiųjų. Gal likti apgaubtam paviršutiniškumo miglos ir nesigilinti į prisikėlimo temą? Vieni mini Jo prisikėlimą, kiti tiki, kad Jis iš tiesų prisikėlė, dar kiti žiūri į Prisikėlimo žinią kaip į legendą, prietarą ar net apgaulę, o kažkas Kristaus prisikėlime mato pavasario ar dvasinio atgimimo metaforą.

Prieš du su puse tūkstančio metų pranašas žiūrėjo į savo tautiečius ir perdavė jiems Dievo žodžius: „Kadangi ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir pagerbia mane savo lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs ir jie mokosi bijoti manęs, klausydami žmonių priesakų, tai Aš nustebinsiu šią tautą savo nuostabiu darbu. Jų išminčių išmintis pranyks, gudriųjų sumanumas pražus“ (Izaijo pranašystės 29 skyrius, 13–14 eilutės).

Naujojo Testamento autoriai liudija, kad tą rytą, kai iš numirusių prisikėlė Jėzus Kristus, kapo akmuo buvo nuritintas: „Kilo smarkus žemės drebėjimas, nes Viešpaties angelas, nužengęs iš dangaus, atėjo, nurito akmenį nuo angos, ir atsisėdo ant jo“ (Evangelijos pagal Matą 28 skyrius, 2 eilutė).