Šiomis dienomis prisimename ir apmąstome paskutinę Jėzaus Kristaus savaitę Žemėje. Didžioji savaitė. Septynios krikščionims ypatingai reikšmingos dienos. Vieną šios savaitės momentą, kai Jėzus Kristus meldėsi Getsemanės sode, galima pavadinti nepakeliama valanda.

Ką tik šventėme dvidešimt šeštąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines. Kovo vienuoliktąją kėlėme valstybines vėliavas ir džiaugėmės dovanota laisve. Sakau „dovanota“, nes išsikovoti ją patys savo jėgomis tikrai buvome per silpni.

Skaičiusiam ar girdėjusiam apie kankinančią ir gėdingą Jėzaus Kristaus mirtį Jeruzalėje, gali susidaryti įspūdis, jog šiomis dienomis nuvykę į šventąjį miestą pamatysime tą kalvą, ant kurios buvo nukryžiuotas Jėzus iš Nazareto.

Keistas žodis. Kas jį sugalvojo? Nė vieno nėra nemirtingo, bet noras tokiais būti gyvas nuo gilios senovės. Kodėl būdami laikini, taip ieškome ir trokštame nemirtingumo? Iš kur ištraukėme tokią mintį, kad įmanoma tapti nemirtingam?

Kažkas pasiūlė temą „Susilaikymas nuo lytinio intymumo iki santuokos“. Tiesiog ore galima girdėti daugybę klausimų: Kokia prasmė šiais laikais kelti tokios diskusijas? Kokią teisę žmonės turi lįsti į kieno nors asmeninį gyvenimą? Ar neužtenka, kad ankstesniais laikais griežti moralės saitai suluošino daugelį žmonių?

Taip norėtųsi gražiai prabilti apie didingą Dievo karalystės tikrovę, neužsimenant apie žiaurią mūsų kasdienybę, pilną ligų, nelaimių, apgaulės, neištikimybės, nevilties, nepasitenkinimo, neapykantos bei smurto.

Kas suras ištikimą žmogų? – klausia praeities išminčius. Ar save galėčiau laikyti ištikimu? Tikrai ne, nes giliai širdyje visgi įvairiai pasirenku. O kitus žmones? Vargiai. Neištikimybė – bendražmogiška liga.
Kitaip ji dar vadinama „išdavyste“.

Į ką man atsiremti? Kur sudėti savo viltis? Atrodo, jau gali nusiraminti, jau suradai ramų užutėkį, ir vėl užgriūna permainos bei audros. Atramos, kurios atrodė tokios tvirtos, skilinėja ir griūna. Valstybių sienos tarsi rėtis. Pro jas kaip vanduo nesustabdomai sunkiasi visokiausių paskatų vejami nelaimingi žmonės.

Kodėl pasakojimas apie prieš du tūkstančius metų gyvenusį izraelitą šiandien vadinamas gera žinia, gerąja naujiena ar graikišku tą pačią reikšmę turinčiu žodžiu „evangelija“? Kodėl nuo to žmogaus gimimo skaičiuojame metus? Nors, tiesą sakant, jis gimė keturiais metais anksčiau, negu pradėta skaičiuoti...

Tikriausiai kiekvienam teko kažką girdėti iš Šventojo Rašto pasakojimo apie pirmuosius žmones ir jų išvarymą iš dieviškojo sodo.
Adomas ir Ieva. Kodėl juos reikėjo išvaryti iš rojaus? Ar jums niekada nekilo toks klausimas?
Dievas išaugino sode tarp kitų medžių vieną tokį, kurio vaisių Adomui ir Ievai neleido valgyti. (Gal sau laikė?)