Praeityje gyvenęs išmintingas karalius kažkada suprato labai didelę gyvenimo paslaptį ir užrašė ją savo vaikams: „Su visu stropumu saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė“. Vienas iš to karaliaus vaikaičių, kalbėdamas apie tai, kas mus suteršia, pratęsė protėvio mintį: visa gyvenimo bjaurastis išteka iš žmogaus širdies.

Dangaus karalystė. Turbūt išgirdus šiuos žodžius kyla daug įvairiausių minčių bei vaizdinių. Nuo kryžiaus žygių iki kalėdinių atvirukų. Nuo švento Petro su dangaus karalystės raktais ir angelų iki fėjų bei elfų.

Kaip daugelis baisėjosi tavimi, taip jo veidas buvo nežmoniškai sudarkytas, jis buvo nebepanašus į žmogų – tai Senojo Testamento laikų pranašo ištarmė, užrašyta Šventajame Rašte (Izaijo pranašystės 52 skyrius, 14 eilutė).

Beveik kiekvienas rytas prasideda regint savo atvaizdą veidrodyje. Vėliau – šeimos narių, kaimynų, praeivių ir bendradarbių veidai. Vaikų, jaunų bei pagyvenusių žmonių, berniukų ir mergaičių, vyrų ir moterų... Kiekvienas – nepakartojamas. Kiekviename atsispindi jausmai ir mintys, troškimai ir pasirinkimai.

Gyvenau, mano supratimu, kaip dauguma žmonių. Norėjau jaustis pranašesnis, įsivaizdavau, jog siekiu bendro gėrio, maniausi esąs visai neblogas žmogus. Tačiau vis dažniau ėmė lankyti keista savijauta. Su kiekviena diena pradėjau aiškiau matyti savo egoizmą.