Alyvmedis

Turbūt kiekviena tauta save palygina su kokiu nors medžiu. Mes, lietuviai, dažniausiai save lyginame su ąžuolu. Apaštalas Paulius, rašydamas Romos miesto krikščionims, Izraelio tautą pavadina tauriuoju (arba šių dienų kalba kalbant – kultūriniu), o visas kitas tautas – laukiniu alyvmedžiu. Galima įsižeisti. Tačiau ar verta?

Norėdamas romiečiams atskleisti labai svarbią tiesą, apaštalas pasitelkė palyginimą apie alyvmedžius.

Sodininkas augino alyvmedį, kuris sulaukėjo. Tuomet jis pasodino kitą ir augino, stropiai jį prižiūrėdamas. Tręšė ir genėjo. Tai buvo taurusis alyvmedis. Dalis to alyvmedžio šakų atmetė sodininko rūpestį, ėmė džiūti ir turėjo būti išlaužtos. Sodininkas nuo pradžių buvo sumanęs į taurųjį alyvmedį įskiepyti laukinio alyvmedžio šakas, kad ir jos, maitinamos taurios šaknies, taptų taurios. Tik įskiepytos šakos neturėtų didžiuotis prieš išlaužtąsias.

Tikrovė, kurią taip vaizdžiai atskleidė apaštalas Paulius, – Dievo sumanytas žmonijos išgelbėjimo planas. Pirmieji žmonės patikėjo melu, patys užsigeidė Kūrėjo vietos ir tokią iškreiptą tikrovės sampratą perdavė visiems savo vaikams. Žmonijos medis iškrypo ir sulaukėjo. Reikėjo auginti kitą, taurųjį, į kurį vėliau būtų galima įskiepyti laukinio alyvmedžio šakas. Reikėjo naujos pradžios – vieno žmogaus, visa širdimi pasitikinčio savo Kūrėju ir tikėjimu tampančio Dievo tautos tėvu.

Dievas atrado tokį žmogų. Jo vardas – Abraomas. Iš jo stebuklingu būdu išaugino tautą, šimtmečiais prižiūrėtą, mokytą ir ugdytą, kad per ją galėtų palaiminti visas kitas tautas. Dievas tapo vienu tos tautos sūnų. Atėjo laikas į taurųjį kamieną skiepyti laukines šakas.

Įsikūnijęs Dievo Sūnus paaukojo save už visos žmonijos nuodėmes. Prisikėlęs iš mirusiųjų Jis  į visą pasaulį pasiuntė šauklius. Tautos turėjo pripažinti savo paklydimą ir patikėti žinia apie Dievo Sūnaus mirtį bei prisikėlimą.

Ar nebuvo kitokio būdo? Argi Visagalis Dievas negalėjo sukultūrinti kiekvienos tautos atskirai? Būtinai reikėjo vienos išrinktosios?

Puolusių žmonių puikybė ypatingai bjauri: Kūrėjas ieško kelių į mūsų širdis, kad išgelbėtų iš beviltiško savanaudiškumo, o mes piktinamės.

Kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo Jo patarėju? Arba kas Jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta? Iš Jo, per Jį ir Jam yra visa (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 11 skyriaus 34–36 eilutės).