.jpg)
Tai išskirtinė Senojo Testamento istorija – Pranašo Jonos knyga. Ją skaitant kyla daug klausimų: ar tai tikri praeities įvykiai, ar tik puikus literatūros kūrinys?
Tačiau pats Jėzus Kristus, kalbėdamas apie savo būsiantį nukryžiavimą ir mirtį, pasiremia įvykiu, užrašytu Jonos knygoje, kai pranašas buvo prarytas milžiniškos žuvies.
Kokia istorija papasakota šioje knygoje?
Kūrėjas kreipėsi į savo pranašą, vardu Jona, įsakė jam eiti į Asirijos sostinę Ninevę ir skelbti greitai ateinantį Dievo teismą, nes gyventojų nedorybės pasiekė Kūrėją. Jona nesutiko vykdyti paliepimo, nes nekentė asirų, Izraelio tautos priešų, ir nujautė, kad jam skelbiant teismo žinią, juos gali pasiekti Dievo gailestingumas.
Pranašas nuvyko į uostą ir įsėdo į laivą, plaukiantį į priešingą pusę. Jūroje kilo baisi audra. Jūreiviai buvo prietaringi žmonės ir galvojo, kad tokia audra kilo ne atsitiktinai, bet jos priežastimi yra kažkuris iš laivu plaukusių žmonių. Jie metė burtą, ir burtas krito Jonai. Tuomet pranašas prisipažino, jog yra hebrajas, tiki visatos Kūrėją ir bėga nuo Jo akivaizdos. Kad audra nurimtų, Jona liepė laivo įgulai išmesti jį į jūrą. Jie taip ir padarė. Pranašą prarijo milžiniška žuvis, o audra nurimo.
Jona meldėsi žuvies pilve, Dievas jį išgirdo, ir jis buvo žuvies išspjautas. Krante Kūrėjas vėl prabilo Jonai su tuo pačiu paliepimu.
Šį kartą Jona pakluso. Jis atėjo į Ninevę ir eidamas per miestą skelbė Dievo žinią: dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta. Galima numanyti, kad Jonos skelbiama žinia skambėjo su ypatinga įtaiga. Nineviečiai, išgirdę žinią, jos nepaniekino. Priešingai, jie aiškiai suvokė, kad tikrai yra verti tokio nuosprendžio. Visi miesto gyventojai – nuo karaliaus iki vargšo – atgailavo. Jie pripažino savo nedorybę, atgailos skausmas pervėrė jų širdis, ir jie apsisprendė atsisakyti savo piktų kelių bei smurto.
Pranašui tai nepatiko. Jis atsisėdo už miesto ir laukė, kol išsipildys jo skelbti Dievo teismai. Šalia jo labai staigiai išaugo augalas, teikiantis jam pavėsį dienos kaitroje. Kitą dieną tas augalas nudžiūvo. Pranašas labai supyko. Tada jam vėl prabilo Kūrėjas: tau gaila vienadienio augalo, kurio tu nesodinai ir neauginai, tai argi aš neturėčiau pasigailėti miesto, kuriame gyvena daugiau nei šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, kurie nemoka skirti gera nuo blogo?
