Ar supratome?

Labai seniai Visagalio Kūrėjo pranašas, matydamas Dievo jam parodytą ateities viziją, paklausė: Kas patikėjo mūsų skelbimu? Ir kam buvo apreikšta Viešpaties ranka? (Izaijo pranašystės 53 skyriaus 1 eilutė). Taip klausdamas pranašas Izaijas kalbėjo apie didingą Dievo žinią, kuri ateityje bus skelbiama visoms tautoms.

Pranašo užduotas klausimas skamba nuo anų tolimų dienų iki šiandien. Kas patikėjo skelbiama žinia? Kas atpažino gelbstinčią Dievo ranką? Kas suprato to išgelbėjimo dydį? Kas atsivėrė gelbstinčiai žiniai?

Taip klausdamas pranašas pasako, jog iš tiesų supratusių Dievo Evangeliją buvo ir yra nedaug. Atrodytų, kaip tai gali būti, kai tiek daug žmonių šiandieniniame pasaulyje laiko save krikščionimis. Tačiau net būdami krikščionys, kiek giliai suvokiame Viešpaties auką ir jos reikšmę mums? Ar tai tik daug kartų girdėta žinia apie Kristaus mirtį už mūsų visų nuodėmes, tapusi religinės rutinos dalimi, ar Dievo atsakymas į visus mūsų poreikius, pažadinantis mumyse iš širdies gelmių kylantį dėkingumą?

Kiek suprantame atpirkimo ir sutaikinimo realumą? Kai pradedame galvoti, kad jau žinome apie Viešpaties mirtį ir užtektinai suprantame, kas įvyko ant kryžiaus, kai manome, jog mums jau nebereikia nuoširdžiai trokšti ir prašyti, jog vis daugiau būtų apreikšta Viešpaties ranka, parodome savo nenuovokumą. Žmogiška puikybė aptemdo vidines mūsų širdies akis, ir mes nebesuvokiame, kokia didinga yra Kristaus Evangelija – keliais sakiniais pasakoma žinia apie Jo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Išdidumas trukdo matyti, apakina. Kaip išdidžiam žmogui suprasti nuolankų Dievą, suprasti, jog aukščiausia Visatos valdžia yra nuolanki? Kristaus kryžius – didžioji Dievo pagalba, įsikūnijusi meilė, parodyta mums visišku pasiaukojimu, yra atsakymas į mūsų vargą.

Begalė įvairiausių nelaimių, karų, nesantaikų, problemų, ligų slegia atskirus žmones, mažesnes bendruomenes, tautas ir visą žmoniją. Kiekvienas žmogus susiduria su didžiaisiais egzistenciniais klausimais ir kasdienėmis problemomis.

Kristaus auka – atsakymas į visas tiek visos žmonijos, tiek kiekvieno žmogaus problemas. Ar iš tiesų tai supratome ir tuo patikėjome?

Atleistos nuodėmės kalba apie tai, kad kiekvienas žmogus gali atverti Dievui savo sielos tamsą.

Mums nereikia slėpti nuo Jo savo bejėgiškumo bei nevilties. Galime pripažinti mus pavergusį blogį ir patikėti gelbstinčiu Kūrėjo gailestingumu.

 

Gabrielius Lukošius