Artėjant

Iki lemtingos šventės buvo likę vos kelios dienos. Su kiekviena diena augo Jėzaus pasekėjų lūkesčiai, jog prasidės didelės permainos. Jų supratimu, turėjo išsipildyti šlovingos pranašystės apie ateisiančią Visagalio Dievo viešpatystę. Tačiau Mokytojas vėl ir vėl prabildavo apie kažką nesuprantamo – jis bus paniekintas, nuteistas ir nužudytas, o po to trečią dieną prisikels iš mirusiųjų. 

Patys artimiausi Kristaus mokiniai buvo visiškai įsitikinę, kad Jis yra senovės pranašų skelbtasis Izraelio karalius, kuris Visagalio padedamas atstatys Izraelio karalystę. Atrodė, jog labai greitai tauta tai supras, ir ateis Dievo karalystė – Izraelyje bus įtvirtinta dieviška tvarka. Vis dėlto Jėzaus žodžiai apie būsiančią kančią kėlė mokiniams nerimą.

Keistai skambėjo gąsdinanti Mokytojo ištarmė: O kad tu (Jeruzale) nors šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave; jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto (Evangelijos pagal Luką 19 skyriaus 42–44 eilutės).

Apie ką byloja šie Jėzaus žodžiai, jeigu greitai turi pasirodyti Dievo karalystė? 

Kristaus mokiniai buvo linkę manyti, jog Kūrėjo pranašų skelbti įvykiai turi išsipildyti greitai ir taip, kaip jie juos įsivaizdavo. Todėl jie nebuvo pasiruošę įvykiui, kuris neišvengiamai artėjo. Kūrėjo sumanymai pranoko visus jų lūkesčius ir įsivaizdavimus. Juos stebino Jėzaus daromi stebuklai bei ženklai, apie kuriuos dar tolimoje praeityje kalbėjo pranašas Izaijas: Tada aklųjų akys atsimerks ir kurčiųjų ausys atsivers. Tada raišas šokinės kaip briedis ir nebylys giedos (Izaijo pranašystės 35 skyriaus 5–6 eilutės). Tačiau apakinti savo įsivaizdavimų apie atkurtą Izraelio karalystę jie nesuprato, jog artėja pačios didžiausios pranašystės išsipildymas: Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti.  Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus (ten pat, 53 skyriaus 5–6 eilutės).