Atpažinimo ženklas

Nuo tų laikų, kai Izraelis buvo išvestas iš Egipto vergijos, Kūrėjas nustatė kunigų tarnystės ir aukų atnašavimo tvarką šventykloje: Įsakyk izraelitams skirtu laiku aukoti duonos ir deginamąsias aukas kaip malonų kvapą. Šitos aukos bus: kasdien du sveiki metiniai avinėliai nuolatinei deginamajai aukai; vieną aukosite rytą, o antrą – vakare; ir duonos aukai dešimtą efos dalį smulkių miltų, sumaišytų su ketvirtadaliu hino tyriausio aliejaus. Tai bus nuolatinė deginamoji auka, kaip buvo įsakyta Sinajaus kalne, malonus kvapas Viešpačiui (Skaičių knygos 28 skyriaus 2–6 eilutės). Šios apeigos buvo atliekamos diena iš dienos, metai po metų ir tęsėsi šimtmečius. Jos nutrūko tik tuo laiku, kai izraelitai buvo ištremti į Babiloną, bet po septyniasdešimties metų jiems sugrįžus į savo šalį kasdienės aukos vėl buvo atnašaujamos.

Tuo metu, kai gimė Kristus, šventyklos tarnavimas vyko, ir kunigai kas dieną aukodavo nustatytas aukas. Kiekvieną dieną jie pjaudavo aukoms skirtus avinėlius. 

Turbūt tik vienas kitas iš mūsų, gyvenančių šiais laikais, esame matę, kaip pjaunamas avinėlis. Tačiau mačiusieji pasakoja, kad buvo ypatingai sujaudinti pjaunamų avinėlių romumo. 

Tą romumą Izraelio kunigai matydavo šventykloje kiekvieną dieną ryte ir vakare. Todėl Šventajame Rašte pateiktas Dievo tarno atpažinimo ženklas turėjo būti labai giliai įsirėžęs jų sielose.

Pranašas Izaijas Dievo Dvasios įkvėptas matė Jėzaus Kristaus tarnavimą bei nukryžiavimą ir užrašė Kūrėjo duotą viziją, kad Izraelio kunigai atpažintų Viešpaties tarną: Neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų. Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme. <...> Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus. Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos (Izaijo pranašystės 53 skyriaus 2–3 ir 6–7 eilutės).

 

Bendrinti: