Atrama

Į ką man atsiremti? Kur sudėti savo viltis? Atrodo, jau gali nusiraminti, jau suradai ramų užutėkį, ir vėl užgriūna permainos bei audros. Atramos, kurios atrodė tokios tvirtos, skilinėja ir griūna. Valstybių sienos tarsi rėtis. Pro jas kaip vanduo nesustabdomai sunkiasi visokiausių paskatų vejami nelaimingi žmonės. Bendražygiai išduoda vieni kitus. Bankai ir draudimo kompanijos bankrutuoja. Santaupos nuvertėja. Tarpvalstybiniai teisės aktai praranda prasmę. Susitarimai galioja tik tol, kol ramu. Ieškau kaltų ir randu. Kalta kaimyninė valstybė. Kalti religiniai fanatikai. Kalti neatsakingi valdininkai, bloga švietimo sistema, niekam tikę papročiai, praeities žaizdos ir dar daug daug visko. Kuo stebėtis? Pasižiūriu į save ir matau yrančio pasaulio atspindį. Susitariu, pažadu, o lemiamu momentu aptinku, kad pažado tesėti nebesugebu, tiksliau pasakius, nebenoriu, nebematau prasmės, nes atrodo nenaudinga. Tuo momentu sugebu save pateisinti. Nauda kaip amžinas variklis, kaip teisingumo matas. Tik ką daryti, kai pats tampu nebenaudingas, kai išsenka jėgos, kai atrama, kuri vienintelė atrodė verta pasitikėjimo, išslysta iš po kojų? Tuomet  norisi ieškoti atjautos ir gailestingumo, o ne pragmatiško įvertinimo. Kaip lengva būti pragmatiškam, kol esu stiprus ir tvirtai remiuosi į nejudančią žemę. Tačiau užtenka sudrebėti atramai po kojomis, ir visas naudos ieškojimas, kuris atrodė toks teisingas, praranda savo prasmę.

Nelikę kūdikystės prisiminimų, kai vienintelė bejėgio žmogučio atrama buvo kažkieno meilė. Kai rėkdavau, nes norėjosi valgyti, skaudėjo pilvuką, sušlapo vystyklai. Išrėkti reikalavimai, į kuriuos tinkamai atsiliepdavo tik vyresnių šeimos narių meilė bei gailestingumas. Negi ir tolesniame gyvenimo kelyje turėčiau remtis į meilę bei gailestingumą? Taip. (Į ką remiesi, tuo ir persismelki.) Netobula tėvų meilė – silpnas amžinos meilės atspindys.

Taigi mes matėme ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją. Kiekvienas, kas išpažįsta, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir tas Dieve pasilieka. Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas jame (Pirmas apaštalo Jono laiškas, 4 skyrius, 14–16 eilutės).

Gabrielius Lukošius