Skaitydami Evangelijas sužinome, kad Jėzus Kristus iš daugelio savo pasekėjų išskyrė dvylika jaunų vyrų, jog šie būtų su Juo, ir Jis galėtų siųsti juos pamokslauti. Jėzus pavadino juos apaštalais. Siųsdamas juos į Izraelio miestelius bei kaimus skelbti, kad prisiartino Dievo karalystė, Viešpats kalbėjo: Štai Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Saugokitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdytojus ir karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Nes ne jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės per jus (Evangelijos pagal Matą 10 skyriaus 16–20 eilutės).
Laikantis šiandieninės tolerancijos standartų sunku įsivaizduoti, jog žmones, kuriems apaštalai turėjo skelbti paties Kūrėjo žodžius, mylintis ir gailestingas Jėzus palygino su vilkais. Tačiau anuometinė Kristaus įvardyta tikrovė niekur nedingo. Nors labai nesinorėtų, bet tenka pripažinti, kad mes, žmonės, priešinamės Kristaus Evangelijai ir atsisakome matyti savo beviltišką padėtį, iš kurios mus išgelbėti gali tik Kūrėjo malonė. Dievo siųsta Tiesos Dvasia turi mus apšviesti ir parodyti tikrąją mūsų sielų padėtį, kad priimtume skelbiamą žinią apie gelbstinčią Kristaus auką, paaukotą už mūsų nuodėmes. Kol esame užsidarę savo puikybės tvirtovėse, žinia apie kryžių mums atrodo kvailystė, ir priešindamiesi jai mes elgiamės kaip vilkai.
Aišku ir tai, kad ne visuomet dieviškos žinios nešėjai yra kaip avys. Dažnai Evangelijos šaukliai tapdavo moralizuojančiais teisuoliais arba ideologais, prievarta diegiančiais savo pasaulėžiūrą. Nereikėtų tuo stebėtis, nes noras patiems save apsaugoti nuo kylančių pavojų dažną kartą paima viršų.
Tačiau Kristaus žodžiai niekur nedingo. Jis ir šiandien savo Evangelijos šauklius siunčia kaip avis tarp vilkų, o vienintelė apsauga yra pasitikėjimas Dangiškuoju Tėvu.
Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką. Pakanka, jei mokinys prilygsta mokytojui ir tarnas šeimininkui. Jei namų šeimininką jie praminė Belzebulu, tai ką kalbėti apie namiškius! (ten pat, 24 ir 25 eilutės).
_64x64_9de.jpg)
