Brandos kelias

Kažkada žmonijos istorijos pradžioje pirmieji žmonės, mūsų protėviai, kuriuos Dievas sukūrė pagal savo atvaizdą ir pavidalą, panoro paskubinti savo brendimo kelią ir patys, atsiskyrę nuo savo Kūrėjo, tapti kaip dievai. Jie patikėjo jiems sakomu gundytojo melu: „greitai ir lengvai jūs patys būsite kaip dievai ir savarankiškai spręsite, kas yra gera, o kas bloga. Jūsų Kūrėjas nenori jūsų laisvės, todėl uždraudė jums valgyti vaisius nuo gėrio bei blogio pažinimo medžio, gąsdindamas jus, kad, jeigu valgysite tų vaisių, mirsite.“

Kai patikėję šia žinia mūsų protėviai peržengė Kūrėjo nubrėžtą ribą, nusprendę tikėti melu, o ne tiesa, jų širdys ir protas aptemo, neliko vieningo pasaulio vaizdo – visas pasaulėvaizdis subyrėjo į atskirus fragmentus. Melas juos atskyrė nuo gyvybės šaltinio. Jie pasielgė kaip norintys neteisėtai praturtėti. Atrodo, kad pavogęs staiga tapsi turtingas, tačiau esi nuteisiamas ir nubaudžiamas. Ėmė pildytis tai, ką pasakė Kūrėjas. Pirmuosiuose žmonėse ir visuose jų palikuonyse ėmė veikti mirtis. Tai, kas buvo gyva ir vientisa, ėmė gesti ir skaidytis.

Mes visi paveldėjome tas baisias nuopolio pasekmes ir šiandien jas patiriame nuolatos. Į fragmentus suskaldytas gyvenimo paveikslas kankina ne tik netikinčius, bet ir tikinčius. Meilė, tiesa, valdžia, išmintis, viltis, Šventasis Raštas, malda, Šventoji Dvasia ir daugelis kitų dalykų mūsų mąstysenoje tampa tarsi atskirti vienas nuo kito. Bet juk visa tai Dieve yra vientisa. Jame tiesa, meilė, valdžia, vienybė ir išmintis yra neatskiriamos viena nuo kitos. Nėra tiesos be meilės, o meilės be tiesos. Tik kol esame dvasiniai kūdikiai, nematome to dieviško vientisumo. Kuris nors vienas dalykas staiga mums tampa labai reikšmingas, o kiti net nereikalingi. Jeigu dėmesį sutelkiame į Šventąjį Raštą, tai Šventosios Dvasios pasireiškimai ima atrodyti nebereikalingi. Ir priešingai, jie akcentuojame Dvasią, atsiranda netinkamas santykis į Raštą.

Nuodėmės sugriauto pasaulėvaizdžio vientisumo negalima atkurti per vieną dieną. Gimus į Dievo karalystę esame šaukiami eiti kasdienės mokinystės keliu. Kristus mus pašaukė ne tik Juo patikėti, bet būti Jo mokiniais ir kantriai kasdien skirti laiko ir dėmesio Jo žodžiams, kad iš esmės keistųsi mūsų mąstysena.


 

Bendrinti: