Brangenybė

Būdamas nuo nieko nepriklausomas, pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau besilaikančiu įstatymo, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus. Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo, – pats būdamas ne be Dievo įstatymo, bet pavaldus Kristaus įstatymui, – kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo. Silpniesiems pasidariau kaip silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas (Apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 9 skyriaus 19–23 eilutės).

Skaitant šiuos apaštalo žodžius, skirtus Korinto tikintiesiems, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jis elgiasi kaip žmogus be aiškios tapatybės, ir kilti klausimai: kas tu esi, mielas žmogau, ir kaip tu gali taip apsimetinėti? Negi toks elgesys neluošina tavo sielos? Kaip įmanoma tapti visų vergu? Ar stengdamasis laimėti kitus, nepralaimi pats savęs? Ką reikia matyti širdies akimis, kad galėtum taip elgtis ir nebūti veidmainiu? Ir kodėl apaštalas visiems tapo viskuo? 

Nors tiek daug įvairių prisitaikymo atvejų, atsakymas į klausimą „kodėl“ labai trumpas – dėl Evangelijos, kad būtų jos dalininkas. Galima numanyti, jog apaštalas Paulius labai aiškiai matė, kokia neįkainojama brangenybė yra Kristaus Evangelija – žinia apie Jo mirtį už mūsų nuodėmes bei prisikėlimą iš mirusiųjų. Dažną kartą atsitinka, jog bandydami kartoti apaštalo paslankumą skirtingus įsitikinimus turinčių žmonių atžvilgiu, prastai matome jo įkvėpimo šaltinį – gelbstinčią Kūrėjo malonę. Savo laiškuose Paulius labai aiškiai pasako, kodėl Kristaus Evangelija jam tokia brangi: <…> dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Laiško galatams 2 skyriaus 20 eilutė).

Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo, nei manęs, Jo kalinio, bet drauge su manimi kentėk dėl Evangelijos jėga Dievo, kuris išgelbėjo mus bei pašaukė šventu pašaukimu, ne pagal mūsų darbus, bet savo paties nutarimu bei malone, kuri buvo suteikta mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus, o dabar apreikšta, pasirodžius mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui, kuris sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija (Antrojo laiško Timotiejui 1 skyriaus 8–10 eilutės).