Didingas pažadas

Pirmasis amžius. Šventinis vakaras. Pascha (lietuviškai – Velykos). Didžiausia Izraelio tautos šventė metuose. Tauta mini savo išėjimą iš vergijos. Kiekvienuose namuose pasiruošta šventinei vakarienei – iškeptas avinėlis, nerauginta duona, o visi namai išvalyti net nuo raugo trupinėlių. Tėvai vaikams pasakoja, kaip Visagalis Dievas, visa ko Kūrėjas, jų protėvius išvedė į laisvę iš Egipto vergystės.

Vienuose namuose aukštutiniame kambaryje valgyti šventinės vakarienės susirinko grupelė jaunų vyrų. Tai buvo paprasti žmonės, neužimantys išskirtinės socialinės padėties. Tie vyrai buvo pilni lūkesčių, kad tuojau įvyks didi valstybinė permaina, ir Izraelio tauta bus išvaduota iš romėnų okupacijos. Jie tikėjo, kad jų mokytojas Jėzus iš Nazareto yra Dievo siųstas Izraelio karalius – Mesijas. Tačiau šventės metu Jis kalbėjo jiems nesuprantamus dalykus – kad vieno iš jų bus išduotas. Kaip tai suprasti? Tačiau Jėzaus žodžių sukeltas nerimas kiek atslūgo, ir artimiausi Jo pasekėjai vėl pradėjo ginčytis, kuris iš jų vertas užimti aukščiausią postą būsimoje vyriausybėje.

Pasižiūrėjus iš šalies, kažkas visiškai nereikšminga – okupuotoje Romos imperijos provincijoje šventinį vakarą susirinko trylika paprastų vyrų: keliaujantis charizmatiškas pamokslininkas ir dvylika jo pasekėjų, kurie tikėjosi greitos politinės permainos, nes jų lūkesčius įkvėpė savaip suprastos Izraelio praeities istorijos, užrašytos Šventuosiuose Raštuose ir dieviškų stebuklų palydima jų mokytojo tarnystė.

Tą šventinį vakarą savo pasekėjams Jėzus pasakė pažadą, kuris galėjo pasirodyti keistai absurdiškas. Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl Aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra skyręs Tėvas, kad mano karalystėje jūs valgytumėte ir gertumėte už mano stalo ir sėdėtumėte sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių (Evangelijos pagal Luką 22 skyriaus 28–30 eilutės).

Jau tą pačią naktį Jėzus buvo išduotas, suimtas, o kitą dieną nukryžiuotas.

Tik po Jėzaus prisikėlimo iš mirusiųjų Jo mokiniai pradėjo suprasti, kad tikroji laisvė yra nepalyginamai didesnė nei politinė nepriklausomybė. Jie pamatė Dievo pažadų tikrumą ir kantriai laukė jų išsipildymo.

...mes pagal Jo pažadą laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas. Todėl, mylimieji, šito laukdami, stenkitės, kad Jis rastų jus taikoje, nesuteptus ir nepeiktinus (Apaštalo Petro Antrojo laiško 3 skyriaus 13–14 eilutės).

 

Gabrielius Lukošius