Didybė

Šventajame Rašte skaitome, kaip praeityje gyvenę tikintieji kreipiasi į Kūrėją žodžiais didis ir baimę keliantis Dieve (Danieliaus pranašystės 9 skyriaus 4 eilutė). Manau, kad skaitantiems šiuos žodžius gali kilti įvairiausių minčių. Vieni juos supras kaip prietaringos baimės išraišką, kiti kaip privalomą religinę terminologiją, dar kiti paprasčiausiai praslys neatkreipę dėmesio. Bus tų, kurie pagalvos, jog tai Senojo Testamento tikinčiųjų požiūris, kuris Naujojo Testamento laiku turėtų keistis, nes Jėzus Kristus apie Kūrėją kalbėjo kaip apie mylintį Tėvą. Vis dėlto toks pranašo kreipimasis į Kūrėją, nors ir Senojo Testamento laikais, turėtų patraukti mūsų dėmesį ir paskatinti susimąstyti apie Kūrėjo didybę.

Kuo remdamiesi galėtume pritarti pranašo žodžiams ir nors šiek tiek įžvelgti Dievo didybę? Turbūt nemažai krikščionių atsakytų, jog remdamiesi Šventuoju Raštu. Ir jie būtų teisūs. Apreiškimo knygoje skaitome, kas buvo parodyta apaštalui Jonui: Paskui mačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos. Ir mačiau mirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais Dievą. Buvo atskleistos knygos. Ir buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus. <...> Mirtis ir pragaras buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis. Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, buvo įmestas į ugnies ežerą (Apreiškimo Jonui 20 skyriaus 11–12 ir 14–15 eilutės). Vargu ar įmanoma iki galo suvokti tą tikrovę, kurią matė apaštalas, tačiau toks atsakymas kažin ar padėtų žmogui, kuris nesusieja Šventojo Rašto su mus supančiu kasdieniu gyvenimu.

Nors truputį numanyti Kūrėjo didybę galime atidžiau pasižiūrėję į kūriniją, t. y. į mus supantį pasaulį ir save pačius. Mes patys, šalia esantys augalai, gyvūnai, oras, vanduo kalba apie ypatingą, nesuvokiamą Kūrėjo išmintį. Gyvename planetoje, kurioje viskuo pasirūpinta. Mokslininkų atradimai astronomijos, fizikos, chemijos, mikrobiologijos ir daugybėje kitų sričių leidžia su dar didesne nuostaba paklausti, koks yra Tas, kuris visa tai sukūrė. Jeigu visata yra tokia neaprėpiama, tai koks yra jos Kūrėjas? O pagalvoję apie save pačius – tai, jog matome, girdime, kalbame, mąstome, mylime vieni kitus, apie visus turimus gebėjimus, kuriuos gimdami atsinešame į pasaulį, – turėtume likti sukrėsti ir apstulbę.