Esu įsitikinęs, jog Kristus, mokydamas mus maldos „Tėve mūsų“, nori mums perduoti savo įsitikinimus ir troškimus, o ne tik mintinai išmokyti pakartoti šios maldos žodžius. Pasižiūrėkime į du didžiausius Jo troškimus, kuriuos Jis išsako pirmais dviem maldos prašymais.
Mintimi apie tai, kad malda yra pats tikriausias Tėvo ir vaiko santykis, Jėzus atveria mums savo maldos pasaulį. Melsdamiesi kreipiamės į realiai esantį Tėvą, kuris mus myli labiau negu visi žemiški tėvai. Mūsų dangiškas Tėvas yra visų gerų dalykų šaltinis. Jo širdyje kiekvienas tikintysis turi namus – vietą, kur gali pasilikti amžinai. Jo vardas mums turėtų būti pats brangiausias. Juk savo dangiškąjį Tėvą esame pašaukti mylėti visa širdimi, siela, protu ir visomis jėgomis. Vien mintis apie nepagarbą Tėvo vardui turėtų sukelti vidinį skausmą, kaip tai atsitinka, kai nepagrįstai niekinamas mums brangių žmonių vardas. Todėl, slegiami kasdienio tamsos apakintų žmonių piktžodžiavimo, žodžiais „teesie šventas Tavo vardas“ turėtume išsakyti giliausią širdies norą. Jei toks noras nedega mūsų širdyje, esame labai pavojingoje padėtyje, atitolę nuo savo Kūrėjo ir apsipratę bedieviškoje aplinkoje.
Kitas troškimas, turintis kilti iš visos mūsų esybės kaip pirmojo troškimo tąsa, yra išsakytas Kristaus žodžiais „teateinie Tavo karalystė“. Dievo karalystė – tai teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Joje viešpatauja tiesos, meilės, laisvės, pagarbos Dvasia. Joje niekas nesikėsina tavęs apgauti ir pavergti. Viešpats Jėzus būdamas žemėje matė įvairiausio melo pavergtus žmones, besivadovaujančius beprotiškiausiomis idėjomis. Minios buvo suvargusios ir prislėgtos. Pasaulio didieji – išdidumo apakinti. Viešpaties akys žvelgė į apgailėtiną vaizdą: Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! Jų gerklė – atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose. Jų burna pilna keiksmų ir kartumo, jų kojos eiklios kraujo pralieti, jų keliuose griuvimas ir vargas. Jie nepažino taikos kelio, ir prieš jų akis nestovi Dievo baimė (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 3 skyriaus 10–18 eilutės).
Kaip visiškas kontrastas žemiškai realybei Kristaus širdyje buvo gyva Dangaus karalystė, ir didžio gailestingumo vedamas Jis troško, kad ji pasiektų visus žmones. Kiekvienas tikintysis turėtų nuolatos būti persmelktas šio Viešpaties troškimo.
_64x64_9de.jpg)
