Didžiausias ženklas

Ketvirtas pirmojo amžiaus dešimtmetis. Jeruzalė. Izraelio Dievo šventykla.

Šiomis dienomis pakankamai miglotai galime įsivaizduoti, kaip ji atrodė. Dabar toje vietoje stovi ypatingai reikšmingos musulmonų mečetės, ir visas kalnas, ant kurio kadaise stovėjo mūsų Kūrėjo šventykla, šiandien yra kito dievo garbintojų šventa vieta.

Šventykla buvo ne tik pastatas, bet ir jį supę kiemai – visa plynaukštė ant kalno.

Į patį pastatą atlikti Dievo įstatyme nurodytų apeigų įeidavo tik kunigai. Į kiemus, esančius arčiausiai pastato, garbinti rinkdavosi izraelitai. Kitų tautų žmonės galėjo garbinti Kūrėją toliau nuo pastato esančiame pagonių kieme (izraelitai garbino pasaulio Kūrėją, todėl šventykloje galėjo lankytis visų tautų žmonės). Tačiau tame plote vyko ir prekyba. Kadangi labai svarbią (galima sakyti, kad beveik pagrindinę) Senojo Testamento apeigų dalį sudarė jaučių, avių, ožių bei karvelių aukos, iš toli atvykstantys izraelitai, negalėdami jų su savimi atsigabenti, turėjo galimybę gyvulį ar paukštį aukai nusipirkti vietoje. Anais laikais įvairiuose kraštuose gyvenę žydai stengėsi nors kartą per savo gyvenimą apsilankyti Jeruzalėje ir pagarbinti šventykloje, paaukodami pagal Įstatymą nurodytą auką. Atvykę iš tolimos šalies jie neturėjo vietinių pinigų, todėl pagonių kieme darbavosi ne tik gyvulių bei paukščių pardavėjai, bet ir pinigų keitėjai. Tie žmonės darė gerą darbą, tik netinkamoje vietoje. Tautoms skirtą kiemą paversdami prekyviete, jie paniekino kitataučius ir sulaužė Dievo nustatytą tvarką.

Ir štai vieną dieną jaunas vyras, vardu Jėzus iš Nazareto, atėjęs į šventyklą sukėlė negirdėtą sumaištį. Jis susisuko iš virvučių rimbą ir išvijo prekeivius, išvarė gyvulius bei išvartė pinigų keitėjų stalus. Jis tai padarė su tokiu ryžtu ir užsidegimu, jog niekas neišdrįso Jam pasipriešinti. Tik šventyklos vyresnieji Jo paklausė, kokį ženklą Jis parodys, kad turi teisę taip daryti. Ženklas, apie kurį prabilo Jėzus, buvo didesnis, negu kas galėjo įsivaizduoti: Sugriaukite šitą šventyklą, ir per tris dienas Aš ją atstatysiu! <...>Jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą (Evangelijos pagal Joną 2 skyriaus 19 ir 21 eilutės). Nesupratę Jo pasakytų žodžių, ženklo pareikalavę vyresnieji manė, kad Jėzus turėjo omeny šventyklos pastatus, o Jis kalbėjo apie savo mirtį ant kryžiaus už visų mūsų nuodėmes ir po trijų dienų būsiantį prisikėlimą iš numirusių.


 

Bendrinti: