...Šabo poilsis tebepasilieka Dievo tautai, nes, kas įeina į Jo poilsį, taip pat ilsisi po savo darbų, kaip Dievas ilsėjosi po savųjų (Laiško hebrajams 4 skyriaus 9–10 eilutės).
Išgirdus žodį poilsis, gali kilti mintis: ar laikas dabar krikščionims kalbėti apie poilsį? Laikas ar ne – priklauso nuo to, kaip suprantame šį žodį: ar kaip užguiti vergai, kurių noras pailsėti vadinamas tinginyste, ar kaip vien kūniškų džiaugsmų ieškantys žmonės, ar kaip tikintieji (sakydamas „tikintieji“, turiu omeny žmones, pažįstančius savo Kūrėją).
Kūrėjas į žmogaus poilsį žiūri kaip į labai svarbią jo gyvenimo dalį. Tačiau kyla pavojus poilsio temą paversti diskusija apie religines apeigas, atmesti, kaip Senojo Testamento reliktą, per daug sudvasinti arba pažiūrėti į tai labai buitiškai, matyti ją tik kaip religinio ar tik kaip sekuliaraus gyvenimo dalį, pulti į vieną iš kraštutinumų, mąstant apie poilsį tik šiame pasaulyje arba tik būsimajame.
Labai liūdna, kai iš Dievo pateikiamos poilsio vizijos lieka tik nesibaigiantys ginčai, kurią dieną turime švęsti. Įrašius internetinėje paieškoje žodžius „šabo poilsis“, didžiojoje dalyje nuorodų polemizuojama, kurią dieną krikščionys iš tiesų turėtų švęsti – šabą (t. y. šeštadienį) ar sekmadienį.
Dar liūdniau, kai poilsio diena suprantama tik kaip religinių pareigų laikas ir joje nelieka laiko džiaugsmingai šventei, kai tikinčiojo sąmonėje Dievas ir paprastas besiilsinčio žmogaus džiaugsmas tarsi prieštarauja vienas kitam. Tačiau baisiausia, kai tikintis žmogus, galvodamas apie poilsį, pamiršta poilsio Viešpatį ir pradeda manyti, kad sugebės pasiilsėti atitolęs nuo Dievo.
Ne žmogus, o Kūrėjas sugalvojo poilsio dieną. Be Gyvojo Dievo žmogaus poilsis lieka beprasmis, ir visai nesvarbu, ar tai būtų į religinį rūbą įvilktas, ar paprasčiausiai netikinčio žmogaus poilsis. Daugelis ypač religingų Jėzaus amžininkų buvo įsitikinę, kad tikrai suprato, kaip turi švęsti šabą (ilsėtis), tačiau piktinosi Kristumi – poilsio Viešpačiu. Jie iki smulkmenų stengėsi vykdyti Rašto raidę, bet visiškai nepažino Dievo kelių.
Šventajame Rašte Dievo poilsis, šabo šventimas (ilsėjimasis septintą savaitės dieną), Izraelio pažado žemė, gyvenimas visiškai pasitikint Kristumi ir amžinybė su Dievu sudaro vientisą erdvę. Pagrindinę vietą joje užima ne kokia nors taisyklė, bet Gyvasis Dievas.
_64x64_9de.jpg)
