Du mėnesiai

Pažvelkime į pačius svarbiausius du mėnesius žmonijos istorijoje.

Artėjo pagrindinė kiekvienos Izraelio šeimos šventė – Pascha. Maždaug trisdešimt keturių metų pamokslininkas su grupele pasekėjų, paprastų jaunų vyrų, ėjo į Jeruzalę. Pasekėjai buvo visiškai įsitikinę, kad jų mokytojas ir vadovas yra tolimoje praeityje išpranašautasis Dievo siųstas Izraelio karalius. Jie su nekantrumu laukė stebuklingų permainų – tik Dievui žinomu būdu baigsis romėnų okupacija, ir Izraelis taps nepriklausoma, Kūrėjo valdoma valstybė. Jie manė, jog viskas turi įvykti labai greitai.

Tik jų mokytojas kartais kalbėdavo kažką nesuprantamo: jis bus suimtas, atiduotas romėnams, apspjaudytas, išjuoktas, nuplaktas ir nužudytas, o po to trečią dieną prisikels iš mirusiųjų. Pasekėjai neįstengė suprasti, kas jiems sakoma. Jie su mokytoju atvyko į Jeruzalę. Ką tik įvyko didingas stebuklas – mokytojas prikėlė iš mirusiųjų jau keturias dienas mirusį jų gerą pažįstamą. Įeinant į Jeruzalę juos pasitiko minios žmonių. Atrodė, kad išlaisvinimo lūkesčiai pildosi.

Prieš pat Paschos šventę jų mokytoją suėmė. Dar prieš kelias valandas iki suėmimo mokytojas kalbėjo, kad jie visi jį paliks tą pačią naktį, o pasekėjai dievagojosi, jog taip niekada nebus.

Viskas įvyko taip, kaip mokytojas ir sakė. Jį suėmė, o jie visi išsigandę pabėgo. Tautos teismas jį nuteisė ir nuvedė pas Romos vietininką, kad romėnai įvykdytų jam mirties bausmę.

Mokytoją nukryžiavo – tai labiausiai žeminanti bausmė. Mokiniai, slegiami baimės slėpėsi namuose, kuriuose vakarieniavo su juo prieš suėmimą.

Trečią dieną iš ryto atbėgo kelios moterys, sakančios, jog mokytojas prisikėlė iš mirusiųjų. Tos dienos vakare, jiems būnant užsidarius, jis atsirado tarp jų. Jo pasekėjai galvojo, kad mato dvasią. Tik palietę jį ir pamatę valgantį, jie įsitikino, kad tai ne šmėkla, bet gyvas žmogus. Penkias savaites jis daugelį kartų susitiko su jais ir aiškino jiems savo pasiaukojimo prasmę. Keturiasdešimtą dieną jų akyse jis buvo paimtas į Dangų, prieš tai jiems įsakęs laukti išsipildant pažado, kad ant jų nužengs Šventoji Dvasia, o tuomet eiti skelbti atgailos žinią visoms tautoms.

Po dešimties dienų Šventoji Dvasia nužengė, ir nedidelis būrelis paprastų vyrų bei moterų tapo Dievo malonės šaukliais visai žmonijai.

Pagalvokime apie dviejų mėnesių įvykius, kurie besivaržančių jaunų žmonių būrelį pavertė visos žmonijos viltimi.

 

Bendrinti: