Šiais laikais tie maldos namai atrodytų keistai. Vargu ar mums ateitų į galvą maldos namuose aukoti gyvulių aukas. Tačiau Visagalio Dievo maldos namuose jos buvo aukojamos. Gyvulių aukojimas tuose namuose bene svarbiausia apeigų dalis. Daugiau nei tūkstantį metų Dievas mokė tikinčiuosius, kad jie turėtų būti teisingai nuteisti myriop švento Kūrėjo akivaizdoje, bet vietoj jų gali būti paaukota kita gyvybė. Jaučių, ožių ir avių aukos buvo dvasinės tikrovės atspindžiai, „pradinukų pamokos“, kurias būtina išmokti, norint rimtesnių mokslų.
Į tuos maldos namus atėjo melstis du žmonės. Tautos patriotas – visuomenės gerbiamas, socialiai patikimas, besilaikantis įsipareigojimų žmogus, ir okupacinei valdžiai parsidavęs mokesčių rinkėjas, besinaudojantis savo tarnybine padėtimi ir besipelnantis iš savo tautiečių.
Pirmasis jautėsi užtikrintai. Jis stropiai vykdė religines pareigas ir dabar, tvirtai pasitikėdamas savo dvasingumu, dėkojo Dievui už tai, kad nėra vagis, pasileidėlis ar koks parsidavėlis kaip tas kitas, bet uoliai aukoja dešimtą dalį savo pajamų maldos namų išlaikymui ir net dvi dienas per savaitę visiškai susilaiko nuo maisto – pasninkauja. Jo balse galėjai girdėti įsitikinimą, kad jis tikrai patinka Dievui (nepalyginamai tikriau negu įvairiausios visuomenės atmatos).
Mokesčių rinkėjas jautėsi pasimetęs. Jam buvo labai nejauku. Tautiečiai jo nekentė. Jis žinojo, kad gyvena peržengdamas Dievo nustatytą tvarką ir Jo akivaizdoje niekuo negali pasigirti. Apie gyrimąsi nėra net kalbos, – jis vertas teisingos bausmės. Visos jo viltys sudėtos į ant aukuro aukojamą gyvulį. Tas žmogus aiškiai suprato, jog už tokį gyvenimo būdą jį reikėtų paskersti ir sudeginti. Tačiau maldos namų tarnai jo vietoje aukojo jaučio ar avino gyvybę, kad bausmė už nusikaltimą būtų įvykdyta, ir vargšas žmogelis atrastų Dievo malonę. Suprasdamas tai ir žiūrėdamas į aukojamą gyvulį mokesčių rinkėjas meldė: „Pasigailėk manęs, nusidėjėlio (dėl aukos, kuri paaukota Tavo nurodymu, vykdant Tavo nustatytą tvarką).“
Jėzus iš Nazareto, papasakojęs šią istoriją, ištarė stulbinamą verdiktą – Dievas išteisino parsidavėlį, o ne žmonių gerbiamą patriotą. Kodėl?
Pasirodo, nė vienas žmogus, net pats geriausias, nėra toks geras, kad remdamasis savo gerumu būtų priimtinas Kūrėjui. Vienintelė viltis kiekvienam žmogui yra už jį ant kryžiaus laisva valia paaukota nekalto žmogaus gyvybė. Avių ir jaučių aukos maldos namuose buvo tos vienintelės tikrosios aukos atspindžiai.
Gabrielius Lukošius
