Garbinimas

Velnias vėl paėmė Jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų šlovę, tarė Jam: „Visa tai aš Tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ Tada Jėzus jam atsakė: „Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“ (Evangelijos pagal Matą 4 skyriaus 8–10 eilutės).
Galima daryti įvairiausias prielaidas, kokiu būdu evangelijos autorius sužinojo apie Jėzaus gundymą, nes ten buvo tik Jėzus ir šėtonas. Tačiau šie keli evangelisto Mato užrašyti sakiniai atskleidžia mums esminę mūsų gyvenimo tiesą – žmonėms suteiktas gebėjimas suvokti, kas iš tiesų yra aukščiausias ir vertas didžiausio žavėjimosi. Garbinti ne Kūrėją, o ką nors kitą būtų tas pats, kas stiklo šukę vertinti labiau nei nuostabiausią deimantą. Geriausiu atveju tai būtų kvaila. 

Tuo tarpu velnias, arba šėtonas, piktoji dvasia, kritęs angelas, perša mums iškreiptą garbinimo sampratą. Sakydamas Jėzui, kad už pagarbinimą atiduos Jam visas pasaulio karalystes, šėtonas pristato garbinimą kaip prekybinį sandorį. Deja, dažną kartą net tikintieji patiki šiuo piktojo melu ir pradeda galvoti, kad garbindami savo Kūrėją nusipelno Jo malonių. „Ką man duosi, jeigu Tave garbinsiu?“ arba „Kokia nauda iš Dievo garbinimo?“ Taip galvodami apie Dievo garbinimą, mes elgiamės kaip korumpuoti valdininkai, kurie jiems priklausančias pareigas atlieka už papildomą mokestį.

O kodėl turėtume garbinti tiktai Viešpatį savo Dievą? Negi Jis toks garbėtroška? Manau, kad iš dalies jau atsakiau į šiuos klausimus palyginimu apie stiklą ir brangakmenį. Niekas nereikalauja aukštinti kažką menkaverčio. Mūsų Kūrėjas nėra bet kokiomis priemonėmis garbinimo siekiantis tironas. Jis visais atžvilgiais nuostabiausias, tačiau kol mes to nematome, mums atrodo, kad garbinti tiktai Jį yra žiaurus ir neteisingas paliepimas. Jėzus atėjo apreikšti tikrovę, kurią paslėpė mūsų širdies ir proto aptemimas. Nuo tada, kai mūsų protėviai patikėjo melu, jog patys savo jėgomis gali tapti tokie, kaip Dievas, žmonių širdies akys aptemo, jie patys stojosi Kūrėjo vieton ir ėmė garbinti kūrinius, o ne Jį. 

Tačiau kai patikime Jėzumi Kristumi, Dievo Dvasia apšviečia mūsų sielas, ir mes pradedame pažinti savo Kūrėją, suvokdami, kad tik Jis yra vertas didžiausio žavėjimosi bei išaukštinimo. Nėra nieko teisingesnio nei garbinti Jį.