Gyvenimo vaisiai

Ką daryti, kad mūsų gyvenimas būtų vaisingas? Kaip įsivaizduojame vaisingą gyvenimą? Kiek tai susiję su mus supančiais išoriniais dalykais, o kiek su mūsų vidumi?

Mūsų Viešpats sakė, kad kiekvienas žmogus neša kokį nors vaisių. Jis kalbėjo apie mus kaip apie medžius. Geras medis neša gerus vaisius, blogas – blogus. Medį atpažįstame iš vaisių, tačiau ne vaisiai nulemia, koks tai medis, bet nuo medžio priklauso, kokie bus vaisiai: geras medis neša gerus vaisius, blogas – blogus. Koks medis – tokie vaisiai. Norint, kad vaisiai būtų geri, turi būti geras medis.

Čia verta prisiminti Pauliaus žodžius: Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus sugedimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą (Apaštalo Pauliaus Laiško galatams 6 skyriaus 7–8 eilutės). Ilgą laiką šie apaštalo žodžiai mane trikdydavo. Aš sėjimą kūnui suprasdavau kaip pasidavimą akivaizdžioms nuodėmėms, o sėjimą Dvasiai – kaip tam tikras charizmines patirtis ir gyvenimą pagal Biblijos principus. Pro mano akis praslysdavo Laiško galatams kontekstas.

Apaštalas rašė galatams ne todėl, kad jie pasidavė akivaizdžioms nuodėmėms. Galatai leidosi suvedžiojami klaidingai mokančių pamokslininkų. Pauliaus žodžiais tariant, jie persimetė prie kitos evangelijos. Pradėję Dvasia, jie perėjo prie kūno darbų. Jie patikėjo Evangelija – apaštalo labai įtaigiai jiems paskelbta žinia apie Kristaus auką, Jo mirtį ant kryžiaus. Tačiau vėliau Galatijos krikščionys ėmė vadovautis klaidinančiu mokymu, teigiančiu, kad norint būti tikru Dievo tautos žmogumi neužtenka vien tikėti Jėzaus auka, reikia ir savo jėgomis sukurtų išorinių dievotumo požymių.

Iš laiško konteksto galime matyti, jog sėti Dvasiai – tai nuolatos remtis Evangelijos žinia, pasikliauti Kristaus atliktu darbu. Neišeina sėti Dvasiai, pametant iš akių Kristaus mirtį ant kryžiaus. O, deja, pakankamai dažnai atsitinka taip, kad Viešpaties auka iš mūsų akiračio dingsta. Teoriškai mes ją atsimename, bet kiek aiškiai suvokiame, kad ji yra viso mūsų gyvenimo pamatas, į kurį turime nuolatos remtis?

Su tomis pačiomis pagundomis vadovautis kūniška išmintimi, su kuriomis susidūrė Pauliaus laiško adresatai, susiduriame ir mes, nes dažnai įsivaizduojame, kad gyventi pagal Dvasią kažkaip turime savo jėgomis, tarsi Dvasia pasiekiama ir nusipelnoma mūsų darbais.