Iš anksto

Apaštalo Pauliaus Laiške galatams skaitome: Taip „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“. Todėl supraskite, kad Abraomo sūnūs yra tie, kurie tiki. Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu išteisins pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui Evangeliją: „Tavyje bus palaimintos visos tautos.“ Taip tikintieji susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiu Abraomu (Apaštalo Pauliaus Laiško galatams 3 skyriaus 6–9 eilutės).

Apaštalas cituoja dvi trumpas Pradžios knygos ištraukas iš penkiolikto ir dvylikto skyriaus. Remdamasis antrąja citata, Paulius teigia, kad Raštas iš anksto paskelbė Abraomui Evangeliją. Jo pacituotas sakinys – tai dalis to pažado, kurį Viešpats davė Izraelio tautos protėviui Abraomui. Kiekvienas izraelitas žino šį patriarchui duotą Kūrėjo pažadą, nes nuo ten prasideda Izraelio tautos ir jų šalies istorija. Tačiau apaštalas šiuose žodžiuose pamatė iš anksto paskelbtą Evangeliją – džiugią gerąją žinią apie Jėzų Kristų ir Jo atliktą atpirkimą.

Negi Paulius savo nuožiūra tiesiog suteikė Senojo Testamento žodžiams norimą prasmę? Nemanau. Priešingai, esu įsitikinęs, kad apaštalas Dievo Dvasios dėka sakinyje Tavyje bus palaimintos visos tautos pamatė Evangelijos tiesą, kuri ten visada buvo.

Šie Pradžios knygos žodžiai aiškinami labai įvairiai. Dažnai jie suprantami taip, kad Abraomo palikuonys – Izraelio tauta – taps visokiausių inovacijų, praturtinančių kitas tautas, šaltiniu. Senojo Testamento pranašų ištarmėse skaitome, kad visos tautos sieks pažinti Izraelio Dievą.

Apaštalas šiame pažade pamatė, kaip tai įvyks.

Visų pirma tenka paklausti, kaip turėtume suprasti žodžius „bus palaimintos“? Kokio dydžio šis palaiminimas? Ar jis skirtas tik žmogaus gyvenimo žemėje laikui, ar siekia tolimesnius horizontus? Nes, tiesą sakant, anoks čia palaiminimas, jei jis baigiasi amžina kančia, apie kurią liudija Šventasis Raštas. Ir kaip teisingas Kūrėjas gali palaiminti nusidėjėlius, jų neapvalęs nuo nuodėmių bjaurasties?

Tikras dieviškas palaiminimas gali atsiverti tautoms tik tuomet, kai jos išteisinamos teisaus Kūrėjo akivaizdoje. Apaštalas tai labai aiškiai suprato ir matė, kad pažadėdamas šį palaiminimą Kūrėjas žinojo, jog vieną dieną Izraelio tautoje gims įsikūnijęs Dievo Sūnus, savo mirtimi ir prisikėlimu išvaduosiantis nuo pelnytos bausmės kiekvieną, kuris Juo patikės.