Iš arčiau

Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atgailaukite ir tikėkite Evangelija! (Evangelijos pagal Morkų 1 skyriaus 15 eilutė).

Šią žinią pirmame amžiuje skelbė Jėzus iš Nazareto. Ką ši žinia sakė anais laikais gyvenusiems žmonėms ir ką ji kalba mums?

Prisiartino tai, kas buvo labai nutolę, – Dievo karalystė, Dievo valdžia, Jo tvarka. Kaip anuomet, taip ir dabar žmonės labai miglotai įsivaizduoja, kaip ta karalystė atrodo. Ji mus gąsdina, nes kažkas mums kužda į ausį, kad Dievo valdžia ir tvarka yra baisi.

Tačiau, jeigu būsime sąžiningi, turėsime pripažinti, jog iš tiesų baisi yra ta tvarka, kurioje dabar gyvename. Apaštalas Jonas tai pasako tokiais žodžiais: Šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti (Evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 19 eilutė).

Ką turėtume žinoti apie Dievo karalystę, kad suprastume, kodėl reikėtų atgailauti?

Atvykę į kiekvieną valstybę galime pajausti tai, ką pavadintume dvasine atmosfera. Vienose valstybėse žmonės bendrauja atviriau, yra laisvesni, kitose labiau susikaustę, slegiami baimės, dar kitose – apimti nevilties.

Dievo karalystės atmosferą gana išsamiai nusakė apaštalas Paulius. Tai – meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (Apaštalo Pauliaus Laiško galatams 5 skyriaus 22 ir 23 eilutės).

Pabandykime įsivaizduoti tokią Dievo karalystės oazę mūsų kasdienybėje. Būnant arti jos, labai aiškiai taptų matoma, jog esame paskendę savanaudiškose mintyse, apimti nerimo, nekantrumo, nepakantumo, kad dažniau esame susierzinę, negu besidžiaugiantys, aikštingi, neištikimi ir nesivaldantys. Norint atsiverti priartėjusiai karalystei, tektų pripažinti savo esamą padėtį. Būtų akivaizdu, kad norėdami gyventi Dievo karalystės oazėje, turime atsižadėti savo gyvenimo būdo, įvardinti netinkamas nuostatas, prašyti atleidimo ir patikėti, jog yra tas, kuris gali mus pakeisti iš vidaus.

Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja. O visa tai iš Dievo, kuris per Jėzų Kristų sutaikino mus su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnavimą.  <...> mes esame Kristaus pasiuntiniai, tarsi pats Dievas prašytų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 5 skyriaus 17–21 eilutės).

 

Gabrielius Lukošius

Bendrinti: