Vienas didžiausių senovės išminčių karalius Saliamonas savo vaikams paliko pamokymą: Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė (Patarlių knygos 4 skyriaus 23 eilutė).
Manau, akivaizdu, jog karalius kalbėjo ne apie širdimi vadinamą kūno organą. Šventojo Rašto autoriai širdimi vadina žmogaus minčių, jausmų ir troškimų centrą. Širdimi žmogus tiki, o tai, kuo jis tiki, nulemia visą jo gyvenimą.
Jėzus Kristus, aiškindamas žmonėms, kas juos iš tiesų daro nešvarius Kūrėjo akivaizdoje, sakė: Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimas, išdidumas, kvailystė. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų (Evangelijos pagal Morkų 7 skyriaus 21–23 eilutės).
Žmogaus širdis – paslaptingas pasaulis. Mes patys negebame suprasti, kas dedasi mūsų širdyse. Atrodo, jau nusprendei elgtis dorai ir staiga, savo liūdesiui, aptinki, jog ir vėl pasielgei bjauriai. Žmonės nori būti geri patys savo jėgomis, todėl labai sunkiai pripažįsta Kūrėjo diagnozę, kurią Jis išsakė pranašo Jeremijo lūpomis: Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras? (Jeremijo pranašystės 17 skyriaus 9 eilutė). Atrodo, jog nėra jokios išeities, tačiau Dievo pranašai skelbia viltį teikiančius Dievo žodžius: Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu į jų širdis (ten pat, 31 skyriaus 33 eilutė). Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu kūno širdį. Aš įdėsiu į jus savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano nuostatus ir vykdytumėte mano sprendimus (Ezechielio pranašystės 36 skyriaus 26–27 eilutės).
Žmogus nesugeba daryti gera, kol širdis iš esmės neperkeista. Kokiu būdu įvyksta ta permaina?
Apaštalas Paulius atsako į šį klausimą viename iš savo laiškų: ...gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo. Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą, uolią geriems darbams (Laiško Titui 2 skyriaus 11–14 eilutės).
_64x64_9de.jpg)
