Iš toli

Trys karaliai arba išminčiai iš Rytų – žmonės, kurie susiruošė į tolimą kelionę pagarbinti gimusio kūdikio ir įteikti jam dovanų.

Apie šių žmonių kelionę, įvykusią tolimoje praeityje, pasakoja vienas iš Naujojo Testamento autorių, evangelistas Matas.

Šventojo Rašto tyrinėtojai iki šiol kelia įvairias prielaidas, kokiu būdu tie išminčiai išsiaiškino, kad danguje pasirodžiusi nauja ryški žvaigždė žymi žydų karaliaus gimimą, ir kaip jie suprato, jog reikia vykti tą ką tik gimusį karalių pasveikinti ir įteikti jam dovanų. Jie tikėjosi jį rasti Jeruzalėje, karaliaus rūmuose, tačiau rado Betliejuje, paprastoje šeimoje, dėl šalyje vykusio surašymo trumpam atvykusioje į tą miestelį. Nors aplinka, kurioje rado gimusį karalių visiškai neatitiko jų lūkesčių, išminčiai nenusivylė. Net ir aplinkoje, kuri nieko nekalbėjo apie karališką kūdikio ateitį, jie suprato, kad tas kūdikis yra jų ieškotasis žydų karalius.

Pagalvokime, kaip tie Rytų šalies išminčiai išsiruošė į ilgą bei varginančią kelionę, kuri  galėjo trukti mažiausiai mėnesį. Tais laikais kelionės buvo pavojingos – keliautojus dažnai užpuldavo plėšikai. Tačiau, nežiūrint visų numatomų kelionės vargų, tie žmonės pasiryžo pasveikinti gimusį žydų karalių, pagarbinti jį ir atnešti jam dovanų.

Stebėtinas troškimas išsiaiškinti pasirodžiusios žvaigždės prasmę, o ją supratus, pasiryžimas leistis į tolimą kelionę.

Šie išminčiai savo troškimu pažinti tiesą ir ryžtu jai paklusti parodė, jog tuometiniai izraelitai buvo įmigę giliu dvasiniu miegu. Nuo Jeruzalės iki Betliejaus maždaug trys valandos kelio, tačiau, nors išminčiams atėjus į Jeruzalę sujudo visas miestas, niekas su jais nenuėjo iki Betliejaus.

Iš toli atvykę svetimšaliai labai lengvai galėjo pagalvoti, kad danguje pasirodžiusi žvaigždė juos suklaidino, nes sostinės gyventojai turėjo žinoti apie jų karaliaus gimimą, kurį paskelbė dangaus šviesulys.

Išminčių poelgis apšviečia ir mūsų, šiais laikais gyvenančiųjų, dvasinį sąstingį. Tradiciškai prisimindami tris karalius, pasidžiaugiame gražiu papročiu, tačiau dažniausiai liekame neišgirdę jų raginimo skirti jėgų ir laiko suprasti, kad Jėzus iš Nazareto yra tikrasis visos mūsų planetos valdovas.

Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse, tapdamas tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą (Laiško hebrajams 1 skyriaus 3–4 eilutės).