Įsakymas

Pirmajame amžiuje Atėnuose nuskambėjo griežti žodžiai, skirti visiems žmonėms. Areopage (miesto taryboje) juos ištarė apaštalas Paulius: <...> būdami dieviškos kilmės, neturime manyti, jog Dievybė yra panaši į auksą, sidabrą ar akmenį, įgavusį pavidalą dėl žmogaus išmonės ir gebėjimų. Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų ir dabar įsako visur visiems žmonėms atgailauti, nes Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vyrą, kurį paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas Jį iš numirusių (Apaštalų darbų 17 skyriaus 29–31 eilutės).

Atrodytų, ką bendro su mūsų šiandiena turi kažkada apaštalo pasakyti žodžiai. Negi turėtume rimtai žiūrėti į teiginį, jog Dievas įsako visur visiems žmonėms atgailauti? Šiais laikais toks įsakymas atrodo keistai. Kas gali įsakyti atgailauti – nuoširdžiai pripažinti savo paklydimą ir pradėti kitaip mąstyti bei elgtis? Tuo labiau, kad dvidešimt pirmajame amžiuje nebelaikome savęs stabmeldžiais. Tačiau šis Kūrėjo įsakymas niekur nedingo, nes dar neatėjo ta diena, kai bus teisingai teisiamas visas pasaulis.

Tai dėl ko turėtume atgailauti, jeigu nesame pirmojo amžiaus atėniečiai ir nebestatome šventyklų graikų dievams? Visų pirma dėl paties požiūrio į savo Kūrėją. Juk esame linkę manyti, kad Jis negali mums įsakyti pripažinti savo nedorumą ir iš esmės keisti gyvenimo kryptį. Vyrauja bendras požiūris, kad teisingas Dievo teismas tėra gudrių žmonių sugalvotas prietaras, skirtas lengvatikiams gąsdinti. Jau praėjo beveik du tūkstantmečiai nuo dienos, kai apaštalas Paulius ištarė tuos žodžius, o teismas vis dar neįvyko.

Galvojant apie Kūrėjo įsakymą ir nevykstantį teismą verta prisiminti apaštalų Petro ir Pauliaus perspėjimus: Viešpats nedelsia ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, tačiau kantriai elgiasi su mumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų (Apaštalo Petro Antrojo laiško 3 skyriaus 9 eilutė).

Kaip drįsti niekinti Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo turtus? Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atgailauti? Deja, savo užkietėjimu bei neatgailaujančia širdimi tu pats sau kaupi rūstybę Dievo rūstybės ir Jo teisingo teismo apreiškimo dienai (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 2 skyriaus 4–5 eilutės).