Įvykdyti

Jėzus Kristus kalbėjo į šventę Jeruzalėje susirinkusiems izraelitams: Argi Mozė nedavė jums Įstatymo? Tačiau niekas iš jūsų Įstatymo nesilaiko. Kodėl gi norite mane nužudyti? <...> Aš padariau tik vieną darbą, ir jūs visi nustebote. Mozė jums davė apipjaustymą, – nors jis kilęs ne iš Mozės, bet iš protėvių, – ir jūs apipjaustote žmogų per šabą. Jei žmogus apipjaustomas šabo dieną, kad nebūtų sulaužytas Mozės Įstatymas, tai kodėl pykstate ant manęs, kad Aš visą žmogų išgydžiau per šabą? Tad neteiskite pagal išorę, bet teiskite teisingai (Evangelijos pagal Joną 7 skyriaus 19 ir 21–24 eilutės).

Darbas, kurį paminėjo Jėzus, buvo stebuklingas trisdešimt aštuonerius metus sirgusio luošio išgydymas šabo metu – septintąją savaitės dieną.

Šiandien mums sunku suprasti, kaip galima taip piktintis asmeniu, kuris Dievo skirtą poilsio dieną išgydė ilgus metus ligos kankintą žmogų, bet uoliems pirmojo amžiaus judaizmo praktikuotojams nepažeisti Dievo įstatymo buvo nepaprastai svarbu. Bėda tik ta, kad jie, vadovaudamiesi neteisingais supratimais, sukūrė savo taisykles, kaip reikia vykdyti konkrečius įsakymus, ir buvo visiškai įsitikinę, kad nesilaikantys tų taisyklių laužo Dievo įsakymus.

Jėzus Kristus mokė savo pasekėjus, sakydamas: Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti (Evangelijos pagal Matą 5 skyriaus 17 eilutė).

Kai skaitome šiuos Jėzaus Kalno pamokslo žodžius, dažnai galvojame, jog suprantame, ką reiškia vykdyti Įstatymą. Tačiau vargu ar susimąstome, kad šabo dieną išgydydamas ligonį Jėzus vykdė Tėvo įsakymą švęsti septintąją savaitės dieną. Viešpats pasakė, jog atėjo ne panaikinti Dievo Įstatymo, bet jį įvykdyti, ir jį vykdė pagal Dievo Tėvo valią.

Sakydamas: Tad neteiskite pagal išorę, bet teiskite teisingai, Jėzus rodė Jo klausiusiems, kad jie nesupranta Įstatymo esmės. Tai, kas buvo pats tikriausias Įstatymo vykdymas, jiems atrodė kaip bedieviškas Įstatymo laužymas.

Jėzus – įsikūnijęs Dievas – apreiškia tikrąją dieviško Įstatymo dvasią. Visas Įstatymas ir Pranašai remiasi į du įsakymus: Mylėk Dievą visa savo esybe bei mylėk savo artimą kaip save patį. Be meilės Dievui ir artimui nėra tikro Įstatymo vykdymo.

Jėzus Kristus kalbėjo į šventę Jeruzalėje susirinkusiems izraelitams: Argi Mozė nedavė jums Įstatymo? Tačiau niekas iš jūsų Įstatymo nesilaiko. Kodėl gi norite mane nužudyti? <...> Aš padariau tik vieną darbą, ir jūs visi nustebote. Mozė jums davė apipjaustymą, – nors jis kilęs ne iš Mozės, bet iš protėvių, – ir jūs apipjaustote žmogų per šabą. Jei žmogus apipjaustomas šabo dieną, kad nebūtų sulaužytas Mozės Įstatymas, tai kodėl pykstate ant manęs, kad Aš visą žmogų išgydžiau per šabą? Tad neteiskite pagal išorę, bet teiskite teisingai (Evangelijos pagal Joną 7 skyriaus 19 ir 21–24 eilutės).

Darbas, kurį paminėjo Jėzus, buvo stebuklingas trisdešimt aštuonerius metus sirgusio luošio išgydymas šabo metu – septintąją savaitės dieną.

Šiandien mums sunku suprasti, kaip galima taip piktintis asmeniu, kuris Dievo skirtą poilsio dieną išgydė ilgus metus ligos kankintą žmogų, bet uoliems pirmojo amžiaus judaizmo praktikuotojams nepažeisti Dievo įstatymo buvo nepaprastai svarbu. Bėda tik ta, kad jie, vadovaudamiesi neteisingais supratimais, sukūrė savo taisykles, kaip reikia vykdyti konkrečius įsakymus, ir buvo visiškai įsitikinę, kad nesilaikantys tų taisyklių laužo Dievo įsakymus.

Jėzus Kristus mokė savo pasekėjus, sakydamas: Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti (Evangelijos pagal Matą 5 skyriaus 17 eilutė).

Kai skaitome šiuos Jėzaus Kalno pamokslo žodžius, dažnai galvojame, jog suprantame, ką reiškia vykdyti Įstatymą. Tačiau vargu ar susimąstome, kad šabo dieną išgydydamas ligonį Jėzus vykdė Tėvo įsakymą švęsti septintąją savaitės dieną. Viešpats pasakė, jog atėjo ne panaikinti Dievo Įstatymo, bet jį įvykdyti, ir jį vykdė pagal Dievo Tėvo valią.

Sakydamas: Tad neteiskite pagal išorę, bet teiskite teisingai, Jėzus rodė Jo klausiusiems, kad jie nesupranta Įstatymo esmės. Tai, kas buvo pats tikriausias Įstatymo vykdymas, jiems atrodė kaip bedieviškas Įstatymo laužymas.

Jėzus – įsikūnijęs Dievas – apreiškia tikrąją dieviško Įstatymo dvasią. Visas Įstatymas ir Pranašai remiasi į du įsakymus: Mylėk Dievą visa savo esybe bei mylėk savo artimą kaip save patį. Be meilės Dievui ir artimui nėra tikro Įstatymo vykdymo.