Ką tik šventėme dvidešimt šeštąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines. Kovo vienuoliktąją kėlėme valstybines vėliavas ir džiaugėmės dovanota laisve. Sakau „dovanota“, nes išsikovoti ją patys savo jėgomis tikrai buvome per silpni.
Minime įvairias datas. Vienos kalba apie džiuginančius įvykius, kitos apie liūdinančius. Artėja Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmetis. Nuo tada, kai baigėsi karas, didėja taikos metų skaičius mūsų žemėje.
Nors ne visuomet apie tai susimąstome, kiekvienas tų įvykių vienaip ar kitaip daro įtaką šiandienai. Kuo labiau nuo mūsų į praeitį nutolsta vienas ar kitas įvykis, tuo migločiau matome jo poveikį mums. Tik istorikai, kurie atidžiai gilinasi į mūsų tautos praeitį, sugeba suprasti senųjų įvykių įtaką mūsų dabarčiai.
Teoriškai kiekvienas galime pasamprotauti, kad Napoleono karo metais žuvus kokiam nors tolimam protėviui, mūsų šiandien nebūtų, o nenumanomas kažkieno poelgis anuomet lėmė mūsų atėjimą į pasaulį.
Tačiau ar buvo koks nors įvykis tolimoje praeityje, apie kurį sužinoję ir supratę, kas tuomet įvyko, mes patys iš esmės pasikeistume?
Jeigu jis buvo, sužinoti apie jį gana nejauku, nes, kai apie jį išgirsiu ir suprasiu, kas ten iš tikrųjų nutiko, pats pasikeisiu. Ar ta permaina man nepakenks? Ar neįvyks kažkas baisaus bei nebepataisomo? Ir iš viso, ar toks įvykis galėjo būti? Ar tai nėra tik gudrus, vaizduotę žadinantis prasimanymas?
Daugiau nebevaikščiokime aplinkui. Koks tai įvykis?
Atsakymą tikriausiai nujaučiate: Jėzaus Nazariečio mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas iš numirusių. Kai žmogus supranta, kas ten atsitiko, kodėl tai turėjo atsitikti, ir kaip tai siejasi su juo, jame įvyksta esminė vidinė permaina.
Gal man tik atrodo, kad pasikeičiau, o iš tiesų jokių permainų neįvyko? Tačiau tai atsitiko ne man vienam.
Tik pagalvokime, kokį poveikį turi patirti žmogus, kad pamiltų tuos, kuriuos niekino, ir sutiktų dėl jų išgyventi netektis, įkalinimą bei fizinį smurtą. Kalbu apie Saulių iš Tarso, tapusį apaštalu Pauliumi. Štai jo paties žodžiai: Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Apaštalo Pauliaus laiškas Galatams 2 skyrius, 20 eilutė).
Gabrielius Lukošius
