Jums geriau

Jėzus iš Nazareto tą vakarą sėdėjo prie šventinio stalo su artimiausiais savo pasekėjais, dvylika apaštalų. Jis kalbėjo tuo metu apaštalams sunkiai suprantamus arba nesuprantamus dalykus. Nors iki Jėzaus mirties ant kryžiaus buvo likę mažiau nei dvidešimt keturios valandos, net artimiausi Jo mokiniai, esantys su Juo prie stalo, dar nesuvokė, kas tuojau įvyks. Vakarienės metu Jėzus prabilo apie tai, jog nepaliks savo mokinių našlaičiais, bet atsiųs jiems kitą Guodėją – Tiesos Dvasią, ir Ji pasiliks su jais per amžius. Jėzui kalbant buvusieji prie stalo ėmė suprasti, kad artėja kažkas baisaus ir skausmingo. Skambėjo tuo pačiu guodžiantys ir gąsdinantys Viešpaties žodžiai: Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda. Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką iš savo Tėvo girdėjau (Evangelijos pagal Joną 15 skyriaus 13–15 eilutės). Jis atiduos savo gyvybę. Ką tai reiškia?

Girdint šiuos ir kitus vakarienės metu Jėzaus pasakytus žodžius, mokinių širdis užliejo liūdesys.

Tuomet Jėzus jiems pasakė: Bet sakau jums tiesą: jums geriau, kad Aš išeinu, nes jei neišeičiau, pas jus neateitų Guodėjas. O nuėjęs Jį jums atsiųsiu (ten pat, 16 skyriaus 7 eilutė). 

Ar gali būti kas geresnio negu Dievas Sūnus tarp savo pasekėjų?

Apaštalams ir mums atrodytų, kad ne. Kas gali būti geriau, negu vaikščioti kartu su Jėzumi Kristumi? Tai mūsų žmogiškas požiūris. Jėzus mato kitaip. 

Mums norėtųsi visuomet kūno akimis matyti Jėzų ir kūno ausimis girdėti Jį kalbantį. Tačiau nuo tos dienos, kai Dievas Šventoji Dvasia Sekminių dieną nužengė ant mokinių, kiekvienam tikinčiajam svarbu pažinti su juo esančią Dievo Dvasią, kuri atveria Šventųjų Raštų prasmę ir suteikia mums Viešpaties pažinimą.

…niekas nežino, kas yra Dievo, tik Dievo Dvasia. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet Dvasią iš Dievo, kad suvoktume, kas mums Dievo dovanota (Apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 2 skyriaus 11–12 eilutės).