Kas atsitiko?

Kodėl žmonėms taip sunku susitarti, sprendžiant bendro gyvenimo klausimus? Kodėl esame linkę teigti, jog kiekvienas turime savo tiesą? Kodėl taip dažnai savo naudos ieškome labiau negu bendro gėrio? 

Į šiuos ir panašius klausimus gali būti labai daug įvairiausių atsakymų, bet ar tokia žmonių padėtis yra natūrali? Jeigu tai normali mūsų būsena, kodėl norime iš jos išsivaduoti? Kodėl keliame tokius klausimus? Atrodo, kad žinome, kaip iš tiesų turėtų atrodyti žmonių tarpusavio santykiai, bet kažkodėl taip negyvename.

Atsakymą į iškeltus klausimus žmonės užrašė jau prieš tūkstančius metų. Pasirodo, kažkas atsitiko žmonijos istorijos pradžioje. Šventajame Rašte skaitome labai glaustą šio įvykio pasakojimą. 

Kūrėjas sukūrė vyrą ir moterį pagal savo atvaizdą bei pavidalą ir apgyvendino puikiame milžiniškame sode. Sodas buvo pilnas įvairiausių medžių, kurie teikė estetinį pasitenkinimą, o jų vaisiai tiko maistui ir buvo skanūs. Sodo viduryje Kūrėjas pasodino du ypatingus medžius – gyvybės medį ir gėrio bei blogio pažinimo medį. Viešpats Dievas įsakė žmogui: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi“ (Pradžios knygos 2 skyriaus 16–17 eilutės).

Nors Kūrėjas įgalino žmones valdyti visus žemės gyvūnus, mūsų protėviai patikėjo kūriniu, o ne Kūrėju. Vienas iš kūrinių jiems pasakė, kad valgydami gėrio bei blogio pažinimo medžio vaisius jie nemirs, bet jų akys atsivers ir jie taps kaip dievai, pažindami gera ir bloga. Patikėję melu jie valgė uždraustą vaisių. 

Melas griauna visus tarpusavio santykius. Tikėjimas melu visada pražūtingas. Tas poelgis atskyrė mūsų protėvius nuo Kūrėjo. Jie patikėjo, jog patys sugebės savarankiškai spręsti, kas yra gera ir kas bloga. Mūsų Kūrėjas yra amžinas, visagalis, visa žinantis, tiesos ir išminties šaltinis. Jis yra kompetentingas nuspręsti, kas yra gera, o kas bloga. Mes esame labai riboti, todėl mūsų savarankiški sprendimai visada ydingi. 

Tačiau ačiū mūsų Kūrėjui, jog yra išeitis iš beviltiškos padėties: Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 16 eilutė).