Kas turėjo atsitikti?

Paprasti žvejai tapo didžiausiais dievotumo mokytojais. Jų raštai įkvėpė begalę žmonių. 

Kas galėjo pagalvoti, kad Romos imperijos pakraštyje pirmojo amžiaus pradžioje gyvenę jauni žvejai perduos mums žinią, keičiančią visos žmonijos istoriją? 

Vieno jų vardas buvo Jonas, kito – Simonas, vėliau pavadintas Petru. Jų buvo daugiau, bet dabar noriu atkreipti mūsų dėmesį į šiuos du. 

Visatos Kūrėjas pasirinko šiuos paprastus žmones, kad jie paliudytų apie svarbiausią įvykį visoje Kūrinijoje, numatytą dar prieš pasaulio sukūrimą. Tie žmonės nebuvo iškilūs mąstytojai, ypatingomis proto galiomis įžvelgę dieviškas visatos paslaptis. 

Jie dirbo savo darbą – tinklais gaudė žuvį, o vieną dieną buvo pašaukti įsikūnijusio Kūrėjo tapti Jo šaukliais. Tuo metu tie jauni vyrai dar nenutuokė, kad jų pasakyti ir užrašyti žodžiai bus dangiška šviesa visiems žmonėms, kad jų liudijimas apie Jėzų iš Nazareto pasklis visose tautose ir bus perduodamas iš kartos į kartą.

Jie nerašė apie savo didybę ir nesigyrė savo ypatingumu. Priešingai, užrašytuose jų pasakojimuose matome juos kaip silpnus žmones, labai dažnai nesuprantančius savo Mokytojo žodžių ir besiginčijančius, kuris iš jų didesnis bei svarbesnis.

Tačiau galiausiai iš Dievo malonės jie suprato tai, kas svarbiausia – Tas, per kurį viskas sukurta, tapo žmogumi, kad būdamas be nuodėmės, savo mirtimi galėtų nuodėmingus žmones sutaikyti su jų Kūrėju, ir kiekvienas Juo patikėjęs žmogus turėtų amžinąjį gyvenimą. 

Štai apaštalo Petro žodžiai: <…> esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to Avinėlio be kliaudos ir dėmės. Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą, o apreikštas šiais paskutiniais laikais jums, per Jį įtikėjusiems Dievą, kuris prikėlė Jį iš numirusių ir suteikė Jam šlovę, kad jūs tikėtumėte ir viltumėtės Dievu (Apaštalo Petro Pirmojo laiško 1 skyriaus 18–21 eilutės).

O apaštalas Jonas užrašė: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas (Evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 16–17 eilutės).  

 

Gabrielius Lukošius