Gyvename dienomis, kai aiškiau nei prieš kelis metus matome pavojų savo gyvybei. Dveji metai pandemijos, nusinešusios bei vis dar nusinešančios daug žmonių, kurie, atrodo, galėjo gyventi ir gyventi, o dabar netolimoje kaimynystėje vyksta karas.
Šių ir kitų grėsmių gyvybei akivaizdoje turėtume atkreipti dėmesį į grėsmę mūsų sieloms. Apie ją mus perspėjo apaštalas Petras: Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti (Apaštalo Petro Pirmojo laiško 5 skyriaus 8 eilutė).
Atrodytų, negi turėtume rimtai susirūpinti, perskaitę šiuos gilioje senovėje gyvenusiems krikščionims apaštalo skirtus žodžius.
Kas nors gal net pasišaipytų klausdamas, o kaip tas į riaumojantį liūtą panašus veikėjas turėtų mus praryti? Ar verta nerimauti dėl pasakų apie velnius?
Dar visai neseniai buvo panašiai besišaipančių, kalbant apie kaimyninės valstybės agresijos pavojų ar pavojingo viruso realumą.
Tad kokiu būdu tas priešas praryja tikinčius žmones? Atsakymas gali pasirodyti per daug paprastas – meluodamas, antraeilius dalykus statydamas į svarbiausiųjų vietą, skleisdamas įvairiausią nepasitikėjimą mūsų Kūrėju, sėdamas abejones gelbstinčia Kristaus malone arba net iš viso neigdamas Jo buvimą.
Šiandien daugeliui kelia nuostabą, kaip begėdiškai melaginga Rusijos propaganda galėjo suvedžioti tiek daug tos valstybės piliečių. Vaizdingai kalbėdami galėtume pasinaudoti apaštalo metafora ir pasakyti, kad jie yra propagandos praryti. Tačiau tas melas suklaidina ne tik Rusijos žmones. Jis taikosi praryti ir režimo priešininkus.
Turėtume ypatingai atkreipti dėmesį į tai, jog bedieviška propaganda dangstosi krikščioniškų vertybių skraistėmis tiek siekdama suklaidinti tradicines vertybes puoselėjančius krikščionis, tiek diskredituodama pačią krikščionybę.
Suklaidinami patiklūs krikščionys, kurie gindami savo pasaulėžiūrą pasiduoda klastingai apgaulei ir ima palaikyti bjaurų režimą. Taip pat suklaidinami režimo priešai, niekinantys krikščioniškąsias vertybes.
Išgirdus žodį „velnias“ mintyse dažnai iškyla viduramžiškų prietarų piešiami vaizdai su verdančiais smalos katilais, bet neturėtume apsigauti. Melo tėvas – begėdiškai meluojanti dvasia – niekur nedingo. Ji slankioja aplinkui, siekdama išniekinti kiekvieną žmogų, bet mes galime jai pasipriešinti tvirtu tikėjimu, nes mūsų apsauga bei viltis yra Gelbėtojas ir Viešpats Jėzus Kristus.
_64x64_9de.jpg)
