.jpg)
Tautos vadovų pasiųsti sargybiniai jį turėjo suimti, bet sugrįžo neįvykdę nurodymo. Į klausimą, kodėl jo neatvedė, pasiųstieji atsakė, kad niekados žmogus nėra taip kalbėjęs, kaip šis.
Ar tai tik tų sargybinių nuomonė, ar iš tiesų tas žmogus yra išskirtinis?
Žmogus, kuris ypatingai uoliai persekiojo jo pasekėjus, tapo pačiu uoliausiu jo pasiuntiniu. Jo išskirtinumu įsitikino dar daugelis, iš pradžių maniusių, kad jį ir jo pasekėjus reikia persekioti. Kalbame apie Jėzų iš Nazareto. Ar iš tiesų jis buvo kitoks nei visi žmonės? Diskusijos šiuo klausimu nesibaigia iki šių dienų.
Kuo jis skiriasi nuo visų kitų?
Esminis skirtumas ne išorėje, bet viduje. Jis skiriasi nuo visų kitų žmonių kaip šviesa nuo tamsos. Jame išsipildė Kūrėjo įsakymai, kurių joks kitas žmogus nebuvo išpildęs. Mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, o visus žmones kaip save patį nepavyko nė vienam žmogui. O jis taip gyveno pats ir mokė kitus.
Jeigu čia pabaigtume savo mintį, kalbėtume tik apie kažkada gyvenusį ypatingą žmogų, kuriuo galima žavėtis kaip puikiu gamtovaizdžiu svetimoje šalyje, suprantant, jog geriausiu atveju tas žmogus gali būti sektinas pavyzdys.
Jo pasekėjų užrašyti paliudijimai sako nepalyginamai daugiau. Jėzus iš Nazareto – žmogumi tapęs pats Dievas Sūnus. Skaitydami apie jį Šventajame Rašte, galime pamatyti, koks yra mūsų Kūrėjas ir kaip atrodo tobulas žmogus. Ir tai dar ne viskas. Jėzus, būdamas be kaltės, galėjo prisiimti mūsų kaltes. Juk mes visi peržengėme teisingo Kūrėjo duotus gyvenimo dėsnius ir praradome gebėjimą pagal juos gyventi. Ėmėme kūrinius branginti labiau už patį Kūrėją ir atsiskyrėme nuo gyvybės šaltinio. Patys nebegalime sugrįžti į prarastą padėtį, panašiai kaip nulūžęs medis. Atmetus gyvybės šaltinį laukia mirtis, ir sugrąžinti nutrūkusį ryšį gali tik tas, kuris pats jį turi.
Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse… (Laiško hebrajams 1 skyriaus 1–3 eilutės).
