Kontrastas

Du susitikimai, du pokalbiai. Apie juos skaitome Evangelijoje pagal Joną. Pirmasis vyko Jeruzalėje naktį, antrasis Samarijos žemėje prie Sicharo miesto per patį vidurdienį.

Jeruzalėje pas Jėzų atėjo garbingas Izraelio vyresnysis vardu Nikodemas. Samarijoje prie šulinio Jėzus užkalbino vandens semtis atėjusią penkis kartus išsiskyrusią moterį.

Jeruzalė – religinis Izraelio centras, Samarija – tikrų izraelitų niekinama provincija.

Žydui kalbėtis su Nikodemu – garbė. Žydui užkalbinti samarietį, o tuo labiau nepažįstamą samarietę moterį – gėda.

Nikodemas – Šventuosius Raštus žinantis tautos mokytojas, besilaikantis griežčiausios judaizmo religijos krypties. Samarietė – nelaiminga moteris, dėl sugriuvusio santuokinio gyvenimo niekinama net savo kaimynų.

Nikodemas atėjo pasikalbėti, žinodamas, kad Jėzus yra mokytojas, atėjęs iš Dievo, nes girdėjo apie Jo daromus ženklus, o gal ir juos matė.

Samarietė nustebo prie šulinio užkalbinta nepažįstamo žydo, nes žydai su samariečiais nebendraudavo.

Tačiau Nikodemas nepriėmė nei Jono Krikštytojo, nei Jėzaus liudijimo ir nepatikėjo, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Tai, kad jis pas Jėzų atėjo naktį, simboliškai kalbėjo apie jo sielos tamsą. Jis atėjo pas Tą, kuris yra tikroji šviesa, bet Jam neatsivėrė.

Atrodytų, Nikodemas toks dievotas žmogus, o Jėzaus ir Nikodemo pokalbį užrašęs Jonas pateikia stulbinantį apibendrinimą: Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo. O teismo nuosprendis yra toks: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti (Evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 17–19 eilutės).

Visiškai kitaip atrodo Jėzaus susitikimas su samariete. Ji vidurdienį atėjo semtis vandens, kad nematytų kitų moterų niekinančių žvilgsnių (jos eidavo semtis vandens iš ryto). Prie šulinio ją užkalbino kažkoks keliaujantis žydas. Jis nustebino ją, paprašydamas gerti, prabildamas apie Dievo dovaną ir atskleisdamas jos gyvenimo vargą. Samarietė patikėjo, kad su ja kalbantysis yra Mesijas, ir, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą skelbti gerosios žinios: Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik Jis nebus Kristus? (ten pat, 4 skyriaus 29 eilutė).