Tai vyko maždaug pirmojo amžiaus vidury. Į antikos kultūros sostinę Atėnus atkeliavo niekam nežinomas žmogus. Jo nepasitiko su iškilmėmis ir niekas net nepastebėjo, kad jis atėjo į miestą. Niekas net nenujautė, kad to nežinomo keleivio atvykimas bus minimas tūkstantmečius. Į jį atkreipė dėmesį tik tada, kai jis turgaus aikštėje ėmė kalbėtis su žmonėmis ir skelbti negirdėtą žinią. Jis kalbėjo apie įvykį, nutikusį maždaug prieš dvidešimt metų, ir aiškino savo klausytojams, jog atėjo laikas jiems pripažinti, kad visa jų pasaulėžiūra yra neteisinga, ir pakeisti giliausius savo įsitikinimus.
Tas žmogus nenaudojo prievartos. Jis neturėjo apsaugos. Jo žinia buvo apie neseniai nukryžiuotą vyrą (ne tolimos praeities legendinius didvyrius), kuris prisikėlė iš mirusiųjų ir Dievo, visa ko Kūrėjo, yra paskirtas gyvųjų bei mirusiųjų teisėju.
Atėnuose buvo daugybė įvairių dievų šventyklų, kuriose tiek vietos gyventojai, tiek iš kitur atvykę žmonės tuos dievus garbino. Ir staiga kažkoks atvykėlis sako, jog visa jų religinė praktika ne tik neužtarnauja visatos Kūrėjo palankumo, bet Jam visiškai netinka, ir dabar atėjo laikas atsisakyti šimtmečius ar net tūkstantmečius besitęsusio paklydimo. Pasirodo, jog būtent tie filosofijos ir kultūros sostinės gyventojų įsitikinimai, kuriais jie taip gyrėsi bei didžiavosi, buvo klaidingi. Jų didingos ir puošnios šventyklos neturi prasmės. Visa jų mitologija bei jos suformuotas pasaulėvaizdis – apsigavimas. Jiems reikia atgailauti ir nuo puoselėtų tuštybių atsiversti į gyvąjį Dievą.
Skaičiusieji Naująjį Testamentą žino, jog kalbame apie apaštalo Pauliaus atėjimą į Atėnus ir ten tiek turgaus aikštėje sutiktiems žmonėms, tiek miesto intelektualams jo paskelbtą žinią. Dabar skaitydami apie šį įvykį Apaštalų darbuose, dažniausiai nebematome tos situacijos dramatiškumo ir nebejaučiame paskelbtos žinios aštrumo.
Pagalvokime, kas ir kaip turėtų mums pasakyti ką nors visiškai negirdėto ir, iš pirmo žvilgsnio, priešingo sveikai nuovokai, kad mes juo patikėtume? Tuo labiau, jeigu tai, kas sakoma, stato mus į labai nepatogią padėtį...
Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų ir dabar įsako visur visiems žmonėms atgailauti, nes Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per žmogų, kurį paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas Jį iš numirusių (Apaštalų darbų 17 skyriaus 30–31 eilutės).
_64x64_9de.jpg)
