Kaip visais laikais, taip ir dabar, žmonės linkę kuo nors girtis. Vieni giriasi savo kilme, kiti išsilavinimu, dar kiti turtu, padėtimi visuomenėje, pasiekimais, kelionėmis bei daugeliu kitų dalykų. Kiekvienas kuo nors pasigiriame. Tačiau šiomis dienomis, kai visai šalia mūsų puikybės ir ambicijų apakinta valstybė pradėjo karinę agresiją prieš kaimyninę šalį, daugelis pasigyrimų nebetenka savo ankstesnio žavesio. Jie tarsi atsitraukia į antrą planą. Kai moterys su vaikais traukiasi iš naikinamų savo namų ir ieško prieglobsčio kaimyninėse šalyse, nebesinori girtis nei gražiomis kelionėmis, nei išpuoselėta buitimi, nei ypatingais sugebėjimais, nei socialine padėtimi. Širdį prislegia liūdesys, skausmas, nerimas ir baimė. Tokiu metu savo viltis norisi sudėti į šalies pasirengimą gynybai ir stiprius sąjungininkus, kurie sugebės realiai padėti.
Esant padėčiai, kuri susiklostė paskutinėmis dienomis, verta pasimokyti iš praeities, nors ji gali pasirodyti ir labai tolima. Noriu atkreipti mūsų dėmesį į pranašo Jeremijo laikus. Tai vienas iš Senojo Testamento pranašų, gyvenęs maždaug prieš du tūkstančius šešis šimtus metų. Dar jam būnant labai jauno amžiaus, Kūrėjas jį pašaukė pranašo tarnystei. Jis Jeremijui davė sunkią užduotį – skelbti dieviškas ištarmes savo tautiečiams, kurie nenorėjo girdėti tiesos. Pranašo amžininkai priešinosi skelbiamai žiniai ir nepakluso Kūrėjo žodžiams, skambantiems iš Jeremijo lūpų. Nežiūrint jų kietaširdiško užsispyrimo, Dievas daugelį kartų kvietė savo tautos žmones atgailauti ir laikytis Jo teisingų įsakymų. Tačiau mylinčio, gailestingo ir teisingo Kūrėjo kantrybė turi ribas. Jis nepakenčia nesibaigiančios nedorybės. Jeremijas skelbė dieviškas ištarmes Jeruzalės gyventojams apie ateisiančias negandas, kurias šių dienų terminais galėtume pavadinti dieviškomis sankcijomis už tai, kad jie nusisuko nuo tiesos ir vadovavosi savo netikusiais įsivaizdavimais, niekindami Kūrėją ir skriausdami vargstančiuosius.
Artėjant toms grėsmėms Kūrėjas per pranašą kalbėjo savo žmonėms, kuo iš tiesų jie turėtų girtis: Taip sako Viešpats: „Išmintingasis tenesigiria savo išmintimi, stiprusis – savo stiprybe, o turtingasis – savo turtais. Kas nori girtis, tegul giriasi, kad supranta ir pažįsta mane, kad Aš – Viešpats, kuris vykdau malonę, teismą ir teisingumą žemėje, nes tai man patinka, – sako Viešpats“ (Jeremijo pranašystės 9 skyriaus 23–24 eilutės).
_64x64_9de.jpg)
