Laisvė

Kada esu laisvas? Ar kai mane supa mylimi žmonės, ar kai esu vienas? Kas mane išlaisvina ir iš ko? Žiūriu į savo kaimynus Rytuose ir manau, kad daugelis iš jų vis dar vergauja imperinei–tarybinei ideologijai. Vakaruose daugelis pavergti vartotojiškos pasaulėžiūros, o ir pats ne visai nuo jos laisvas. Islamo valstybės kovotojų taip pat negaliu pavadinti laisvais. O ką kalbėti apie Šiaurės Korėjos gyventojus?

Laisvas esu, kai galiu daryti bet ką, ar tuomet, kai artimo meilė riboja mano veiksmus? Ar galiu būti laisvas, neatsakydamas už savo poelgius? Prieš ką turėčiau atsakyti? Kas nubrėžia laisvės ribas? Ir kada laisvė tampa savanaudišką savivalę pridengiančiu žodžiu? Tikriausiai panašių klausimų žmonėms kildavo visais laikais.

Nemanau, jog savęs naikinimas yra laisvės išraiška. Apsigavimo ar tikėjimo iškreiptu tikrovės vaizdu taip pat nevadinčiau laisve.

Kai bandau apibrėžti laisvę, jaučiuosi tarsi gaudyčiau vėją, nes pats nesu laisvės sumanytojas ir negimiau laisvų žmonių visuomenėje. Šalia visuomet buvo įvairių priklausomybių varginami žmonės. Tačiau turbūt labai nesuklysiu pasakydamas, jog laisvė, meilė ir tiesa kažkaip tarpusavyje susijusios ir viena be kitos neįsivaizduojamos. Kažkam priklausai, o nuo kažko esi laisvas. Jeigu esi „laisvas“ nuo meilės ir tiesos, tai priklausai melui.

Apaštalas Paulius šią mintį užrašė taip: Argi nežinote, kad pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar paklusnumas, vedantis į teisumą. Bet ačiū Dievui, kad, nors buvote nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokymo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti; ir, išlaisvinti iš nuodėmės, tapote teisumo tarnais. <...> Būdami nuodėmės vergai, jūs buvote nepriklausomi nuo teisumo. Bet kokį vaisių turėjote tuomet iš to, ko dabar gėdijatės? Juk tų dalykų galas – mirtis. O dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, turite kaip vaisių – šventumą, ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą. Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį (Apaštalo Pauliaus Laiškas romiečiams 6 skyrius, 16–18 ir 20–23 eilutės).

Gabrielius Lukošius