Mainai

Jis buvo gerbiamas žmogus, jaunas turtingas valdininkas. Jam atrodė, kad laikosi Dievo įsakymų ir gyvena padoriai. Tačiau vidinio pasitenkinimo bei ramybės nebuvo. Persekiojo mintis, jog kažko trūksta. Ką dar jis turėtų daryti, kad galėtų būti tvirtai įsitikinęs, jog paveldės Šventuosiuose Raštuose pažadėtą amžinąjį gyvenimą?

Su tokiu klausimu tas pirmo amžiaus gyventojas kreipėsi į keliaujantį dievotumo mokytoją Jėzų iš Nazareto (Kas toks šis mokytojas buvo iš tikrųjų, klausiantysis nesuvokė). Jo klausimas skambėjo taip: Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą? (Evangelijos pagal Luką 18 skyriaus 18 eilutė). Ką žmogus turėtų padaryti, kad užsitarnautų amžiną palaimą? Turtingasis valdininkas laukė kažkokio ypatingo atsakymo. Sunku numanyti jo lūkesčius, tačiau aišku, jog to, ką atsakė Jėzus, jis nesitikėjo: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis Dievo įsakymų. Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk savo tėvą ir motiną.“ Žmogus atsakė, jog viso to laikosi nuo jaunystės ir paklausė, ko dar jam trūksta. Tai išgirdęs, Jėzus jam tarė: „Tau trūksta vieno dalyko: parduok visa, ką turi, išdalink vargšams, ir turėsi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane!“ (ten pat 22 eilutė).

Jėzus tam žmogui pasiūlė stulbinančius mainus – nykstantį turtą iškeisti į nenykstantį, o tuomet ateiti ir sekti paskui Kristų, įsikūnijusį amžinąjį gyvenimą. Dalykas, kurio trūko jaunam valdininkui, buvo teisinga vidinė atrama. Jis pasitikėjo savimi, o ne gelbstinčiu Dievo gailestingumu, galvojo, kad užtenka kažką savo jėgomis padaryti, ir gyvenimo vartai atsivers. Todėl turimas sąžiningai įgytas turtas jam atrodė kaip saugi tvirtovė, gero gyvenimo garantas.

Mums Kristaus pasiūlyti mainai dažniausiai yra nepakeliamai sunkūs, nes sudėti savo viltis į turimą turtą atrodo saugu, o pasitikėti nematomu Kūrėju – pavojinga.

Tačiau šių mainų esmė – ne turto klausimai. Reikia pripažinti tiesą, kad jokie mūsų darbai neatidaro dangaus vartų, joks turimas turtas negarantuoja gyvenimo, ir savo pretenziją patiems išsigelbėti keisti į neužtarnautą Dievo malonę. Jeigu mes galėtume savo jėgomis užsitarnauti amžinąjį gyvenimą, Kristui nebūtų reikėję paaukoti už mus savo gyvybės. Jeigu turtas garantuotų prasmingą gyvenimą, turtingieji būtų patys laimingiausi.