Mįslė

Evangelijoje pagal Matą skaitome tokius Jėzaus Kristaus žodžius: Daugelis man sakys aną dieną: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!“ Tada Aš jiems pareikšiu: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!“ (7 skyriaus 22–23 eilutės). 

Kas tie daugelis žmonių, kurie išvarinėjo demonus ir darė daugybę stebuklų Jėzaus vardu, o Jis pavadino juos piktadariais ir pavarė nuo savęs? Ar jie tikintys, ar ne? 

Dėl šių Kristaus žodžių tarp krikščionių kildavo ir tebekyla daugybė nesutarimų. Ar reikalingi pranašavimai, demonų išvarinėjimas bei stebuklai, daromi Jėzaus vardu? Vieni krikščionys atsako, jog būtinai reikalingi, nes tai yra tikros krikščionybės ženklai, kiti – priešingai, rodo į šiuos Kristaus žodžius ir aiškina, kad visi tie antgamtiniai dalykai nėra svarbūs ir apie jokį krikščionybės tikrumą nekalba.

Tačiau Jėzus perspėja savo klausytojus ne apie antgamtinių veiksmų reikalingumą ar nereikalingumą. Jis rodo, kad bus daug pasiklydusių, manančių, jog antgamtiniai pasireiškimai yra jų priimtinumo Dievui garantas.

Pagalvokime, argi sunku pasijusti ypatingai Dievo priimtu, kai, tau įsakius Kristaus vardu, žmogus tampa laisvas nuo jį kamavusių košmarų ar manijų? O tuo labiau, jeigu vyko stebuklai, ir žmonės, tau už juos pasimeldus, akivaizdžiai pasveiko nuo nepagydomų ligų? O jeigu tai įvyko ne vieną kartą? Kas tokiu atveju gali tau ką nors pasakyti? Tu jau ypatingai šventas. 

Tik ar tie pasireiškimai skirti mūsų pasiteisinimui Viešpaties akivaizdoje Teismo dieną? Dvasinės Dievo dovanos suteikiamos, kad būtų patarnauta žmonėms. Tai – dovanos, o ne nuopelnai. Nė vienas tikintysis jų neužsitarnavo. Jos skirtos ne tam, kad sutelktų dėmesį į mus, bet kad nukreiptų mūsų dėmesį į Tą, kuris atpirko mus savo krauju. 

Pats Dievas Sūnus turėjo gimti žmogumi ir pasiaukoti už mus mirdamas ant kryžiaus, kad patikėję Jo atliktu darbu taptume priimtini Dievui. Kai tą dieną Jo akivaizdon ateis žmonės, sudėję viltis į savo atliktus darbus, pasirodys, jog Kristus jų nepažįsta.

 

Gabrielius Lukošlius