Jėzus iš Nazareto, būdamas įsikūnijęs Dievas Sūnus, visada pabrėždavo, kad atėjo ne savo valia. Jis yra Dievo Tėvo siųstas į šį pasaulį.
Kas mane tiki, tiki ne mane, bet Tą, kuris mane siuntė. <...> Aš kalbėjau ne iš savęs, – Tėvas, kuris mane siuntė, įsakė man, ką turiu sakyti ir ką skelbti. Aš žinau, kad Jo įsakymas yra amžinasis gyvenimas. Tad ką Aš kalbu, kalbu taip, kaip Tėvas yra man sakęs (Evangelijos pagal Joną 12 skyriaus 44 ir 49–50 eilutės).
Tiek anų laikų žmonės, kai Jėzus Kristus kalbėjo savo amžininkams, tiek dabar mes, gyvenantys šiomis dienomis, šią tiesą labai sunkiai įsisąmoniname. Mums atrodo, jog negali būti tik vienas kelias žmonėms susitaikyti su savo Kūrėju. Nuolatos girdėdami šiuo klausimu išsakomas nuomones, kad tai per daug kategoriška, panašiai kaip daugelis pasipiktinusių Kristaus pasekėjų galime sakyti: Kieti šie žodžiai, kas gali jų klausytis! (ten pat, 6 skyriaus 60 eilutė).
Ir iš tiesų žodžiai, kuriuos Jėzus pasakė artimiausiems savo mokiniams paskutinį vakarą prieš savo mirtį, atrodo nepakeliami šiais tolerancijos laikais: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane (ten pat, 14 skyriaus 6 eilutė). Įvairūs žmonės laikų bėgyje teigė, kad Kristus per daug kategoriškas. Tačiau Jis nekalbėjo pats iš savęs. Visatos Kūrėjas siuntė į pasaulį savo Viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Juo patikės, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Mums labai sunku nusižeminti ir pripažinti, jog pasaulio, kuriame gyvename, Kūrėjas visiems žmonėms ištiesė gelbstinčią ranką, siųsdamas savo Sūnų kaip sutaikančią auką.
Dažniausiai bijoma pažiūrėti tiesai į akis ir nuoširdžiai savęs paklausti, ką reiškia Naujajame Testamente papasakoti įvykiai. Nes atidžiau įsigilinus į šį klausimą teks pripažinti, kad Jėzaus Kristaus nukryžiavimas, mirtis ir prisikėlimas yra ne prasimanymas, bet istorinis įvykis. O tuomet iškils kitas klausimas – koks mano santykis su prisikėlusiu Kristumi? Ar pripažįstu Jį savo Gelbėtoju ir Viešpačiu?
_64x64_9de.jpg)
