.jpg)
Galvoju, kad kiekvienam žmogui, gyvenusiam daugiau nei trisdešimt metų, vienaip ar kitaip teko susiliesti su mirtimi, pajusti jos „kvapą“. Dabar nekalbu apie artimųjų mirtį (nors ir tai gali būti labai sukrečiantis susitikimas su mirtimi). Turiu omeny akistatą su neišvengiama tikrove – savo paties mirtimi. Nujaučiu, kad labai ryškiai ją išgyvena mirtini ligoniai. Nebelieka ateities vilčių, sąžinės teismui prieš akis iškyla įvairiausi praeities įvykiai, ir sąmonėje nuolatos šmėžuoja mintis, kad gyvenimas čia, žemėje, negrįžtamai baigiasi. Tačiau manau, jog ne vien mirtini ligoniai patiria mirties realumą. Ryškiau ar mažiau ryškiai jį pamato kiekvienas. Tokie „susitikimai“ paskatina arba desperatiškai ieškoti gyvenimo prasmės, arba egzistencinius klausimus išstumti už dėmesio lauko ribų ir pasinerti į regimo gyvenimo srautą.
Taip galvoju, nes pačiam teko susiliesti su mirties realumu ir bendrauti su kitais žmonėmis, išgyvenusiais panašių akimirkų. Mano paties atveju tai nebuvo mirtina liga. Priešingai, negalėjau skųstis jokia kūno negalia. Tačiau sielą prispaudė tai, ką šiuolaikiškai pavadinčiau gilia depresija.
Norėdamas aiškiau perteikti patirtą būseną, išsakysiu kelis jos apibūdinimus: neviltis, stingdanti baimė, šalta tamsa, atmosfera, kurioje nėra nei gailestingumo, nei ramybės, nei vilties, kurioje niekas neįdomu. Nutrūksta bendravimas su aplinka, nes toks tamsos suspaustas ir užsisklendęs tu nebeįdomus aplinkiniams, o jie – tau.
Nors buvau auklėtas materialistiškai, vis dėlto teko paviršutiniškai susipažinti su krikščioniškąja tradicija. Išbandęs daugelį įvairių dvasinių mokymų, beviltiškos padėties spaudžiamas pradėjau melstis. Po poros mėnesių kasdienių maldų, vieną rytą aiškiai suvokiau, jog esu išgirstas, ir mano nuodėmės man atleistos. Nepraėjo nė kelios dienos nuo to ryto ir mirties realumą pakeitė gaivus Gyvybės Dvasios dvelksmas. Kitaip jo nepavadinsi. Buvo panašu į gaivaus oro gūsį priplėkusiame rūsyje. Pirmomis dienomis gąsdino mintis, kad tai gali būti tik trumpalaikė permaina. Tačiau gniuždančios tamsos skraistė nebesugrįžo. Priešingai, su kiekviena diena darėsi aiškesnis prisikėlusio Kristaus realumas.
Jėzaus prisikėlimas yra daugiau nei stulbinantis įvykis istorinėje praeityje. Jis iš esmės keičia mūsų santykį su anapusybe. Žmonės, kurie nuoširdžiai tiki Jėzumi, savo mirties dieną mato ne kaip pabaigą, bet kaip pradžią.
Gabrielius Lukošius
