Nenatūrali būsena

Kodėl norime būti geresni, negu esame? Kas su mumis atsitiko, kad matydami, jog esame sužeisti, bandome save ir kitus įtikinti savo sveikumu? Toks įspūdis, jog kažkur iš praeities mus atsiveja nuojauta – seniai seniai buvo aukso amžius, kurio kažkodėl netekome. Anais tolimais laikais mūsų protėvių nevargino apsimetinėjimas, ligos, proto aptemimas, neviltis, nuolatinės tarpusavio kovos, klimato kaitos problemos ir begalė kitų vargų. Jaučiamės, lyg būtume nuklydę nuo tikrojo gyvenimo kelio, nes gausu knygų, kaip jį atrasti. Bandome sau ir kitiems įrodyti, kad gyvename normalų žmogišką gyvenimą, bet taip nėra, nes svaiginamės, žudome ir žudomės. Nors sakome, jog esame laisvi elgtis, kaip mums patinka, ir nenorime susisaistyti jokiais įsipareigojimais, labai norėtume, kad artimiausi mūsų žmonės mus mylėtų ir būtų ištikimi. Bandome save keisti, ir, jeigu žmonėms iš tiesų pavyktų patiems tai padaryti, dauguma jau būtų pasikeitę.

Šią mūsų padėtį labai tiksliai iliustruoja Senojo Testamento hebrajų šventykla ir joje vykusios apeigos. Mums šiandien šventykla asocijuojasi tik su pastatu. Tačiau tą šventyklą sudarė kiemas ir pastatas. Kieme ant aukuro buvo aukojamos gyvulių aukos, o pastate smilkoma. Pastatą sudarė dvi dalys, kurias vieną nuo kitos skyrė didelė sunki uždanga. Aliejinių lempų priežiūra, smilkymas ir kitos pastato viduje kunigų atliekamos apeigos vyko tik pirmoje patalpoje. Į antrąją pastato dalį už uždangos niekas negalėjo užeiti. Tai – Dievo buvimo vieta, į kurią tik labai trumpam, vieną kartą metuose, privalėjo su smilkalais bei aukos krauju įeiti vyriausiasis kunigas, kad atliktų kasmetines sutaikymo apeigas.

Tokia šventyklos sandara rodė, kad kelias pas Kūrėją yra uždarytas, o atnašaujamos aukos iš esmės negali tos padėties pakeisti. Visos šventykloje vykusios apeigos atrodė kaip kažkokios didesnės tikrovės šešėliai.

Tą didesnę tikrovę miglotai matė tik nedaugelis pranašų. Ji pranoko drąsiausius žmonių lūkesčius.

Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti Jo krauju, mes būsime per Jį išgelbėti nuo rūstybės. Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai tuo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 5 skyriaus 8–10 eilutės).


 

Bendrinti: